Laimingos įvaikinimo istorijos

Skaiciau pries kazkiek laiko. Ir tada, ir siandien vel perskaicius, keisciausia istorija yra komentaruose. Daug "kodel?".

Sveikos esamos ir būsimos mamytės 
Jau labai senai stebiu Jūsų temą, bet kažkodėl niekaip neradau galimybės, o gal ir noro pritrūkau, įsilieti į Jūsų pokalbius. Gal dėl to lengvo chaoso šiame forume, niekaip neradau tinkamos temos pasisakyti kad ir mes jau pakeliui į tevystę. Gal nelabai priimtina, kad globa ir įvaikinimas suplakti į vieną visumą. Bet šiandien, turiu norą papasakoti savo gražias dvi istorijas, apie savo du nuostabiausius pasaulio stebuklus, kurie mane padarė - MAMA.
Prieš gerus penkis metus, vieną vasaros ankstų rytą, su vyru gulėdami lovoje ir spoksodami į lubas, nei žodžio vienas kitam netarę, nusprendėme, kad laikas. Laikas mums būti šeima, ne tik sutuoktiniais. Įlindome į internetą, išsiaiškinome ko mums reikia, kad taptumėm tėvais. Žingsnis po žingsnio pradėjome rinktis dokumentus. Niekur neskubėjome, nes iš inercijos tebelėkėm savo darbiniais reikalais, visokių švenčių organizavimu, kelionių planavimu. Ir kai jau tą lemtinga rugpjūčio pirmadienį turėjome nunešti dokumentus į savivaldybę, mane visai netikėtai pakėlė pareigose. Galvoje tapo chaosas. Kaip mūsų planai? O kaip susitvarkyti su užgriuvusia atsakomybe? Bet juk labai malonu, kad tave įvertino ir tu negali nuvilti. Klausimas po klausimo, o atsakymo niekaip ir neradau. Taip slinko diena po dienos, baigėsi ir vasara. Praėjo ir gražusis, auksinis rugsėjis. Ir vieną spalio darganotą rytą, kai vėl gulėjome lovoje žiūrėdami į lubas, tiesiog susižvalgėme ir nusprendėme, kad laikas. DABAR. Nes niekada nebus to tinkamiausio laiko. Vis atsiras kas nors, kas atrodys svarbi priežastimi palaukti.
Pridavėme dokumentus ir tą dieną paskelbėme, kad mes LAUKIAMĖS  Žinoma, visas bjaurus biurokratinis aparatas, kurį gatava sudraskyčiau, žiauriai gadino nervus savo nerangumu. Pagaliau pradėjome lankyti kursus, gavome įvertinimą ir vasarį buvome įrašyti į laukiančiųjų eilę. Slinko savaitė po savaitės, o atrodė, kad metai lekia pro šalį. Mintimis kalbėdavau su savo būsimu vaikiuku, kad jis nebijotų, kad būtų ramus, nes mes jo labai laukiame. Mes jį mylėsime ir jis turės šeimą, tėtį, mamą, šunį. Ir vieną gegužės dieną sulaukėme skambučio ir siūlymo. Tą pačią minutę išėjau iš darbo ir su vyru nuvykome pažiūrėti mažiuko. Lėkėme, kad kuo greičiau jį pamatyti. Ir aplankė mus didelis nusivylimas. Nes neradome to vaikiuko kurio tikėjomės. Nieko negalėjau sau padaryti, tik verkiau atsistojusiu prie lovytės. Šalia buvo nuostabi mergytė, kurią būtumėm tą pačią dieną parsivežę namo, bet ne, jos statusas buvo dar sprendžiamas. O siūlomo berniuko, negalėjau nei paimti ant rankų. Vyras nepajuto jam irgi nieko artimo. Didžiausias košmaras buvo parašyti atsisakymą. Pražliumbiau visą savaitę. Darbe visi galvojo, kad kažkas šeimoje mirė. Jaučiausi tokia pati kaip ir tos kurios palieka. Tik tiek žinau, kad dabar tas berniukas laimingas auga šeimoje, kuriai jis buvo pasiūlytas po mūsų.
Po praverktos savaitės, ir dar kelių, sulaukėme vėl skambučio. Ir vėl, tiesiai iš darbo, tik šį kartą teko važiuoti gerokai toliau. Nuvykus į ligoninę, pamačius berniuką, kuris buvo panašus į mažą beždžioniuką, susižvalgius su vyru iš karto pasakėme, kad taip, jis mūsų. Kitą dieną aš vėl buvau ligoninėje, laikiau jį ant rankų. O kitą rytą, 7 dienų sūnų mes parsivežėme namo. Ir prasidėjo mūsų tėvystės istorija. Buvo visko. Po dviejų savaičių atsidūrėme ligoninėje, o paskui viskas kiekvieną dieną vis kitaip. Streso buvo tikrai nemažai, juolab aš labai linkusi viską pergyventi, sutirštinti. Nors kiekvieną dieną žiūrėjau į savo mažiuką ir džiaugiausi, dėkojau Dievui už šį mažą stebuklą, kuris viską darė geriausiai, šauniausiai, gražiausiai ir visų pasaulio vaikų, man prireikė nemažai laiko kol aš save pavadinau mama, turbūt tik tada, kai pamačiau savo pavardę jo gimimo liudijime. Tada atėjo palengvėjimas. Kaip gera buvo per Mamos dieną būti gėlių gaunančiųjų gretose. Kai gera būti mama.
Praskriejo keli metai, grįžau į darbą. Užsisukome vėl kasdieninėje rutinoje. Darbas, namai, ligos, darželis, šventės, darbas... ... ... . Ir vėl beskriejant vasarai į pabaigą, viduje pasijoto laisvos vietos. Tarsi širdis būtų padidėjusi ir neužsipildžiusi meile. Vyras iš karto suprato apie ką tas širdies tuščias pulsavimas. Susirinkome dokumentus rekordiškai greitai ir dar nespėjus pasibaigti auksiniam rugsėjui, mes vėl buvome Besilaukiantys. Tik šį kartą apie mūsų laukimąsi niekas nežinojo. Tik mes su vyru. Niekam nenorėjome sakyti, norėjome tai turėti tik sau, kad nereikėtų visiems aiškintis, kad gal dar per anksti, gal nereikia, juk sūnutis toks nuostabus. Vėl įklimpome ilgose biurokratinėse procedūrose, kurios mane asmeniškai tiesiogiai žudė. Tačiau ūkanotą lapkričio dieną mes vėl buvome laukiančiųjų sąraše. Su vyru juokaujame, suvesdami tokią analogiją, kad kai paduodi dokumentus į savivaldybę, tai lyg nėštumo testas parodo dvi juosteles. O kai įrašo į sąrašus, tai kaip poliklinikoje įrašytų į nėščiųjų sąrašą . Tad mes laikėme. Atėjo Šv. Kūčių vakaras. Vakarienės metu laužiant plotkelę, tiek aš tiek vyras atlaužėme po kūdikėlio paveiksliukus. Mano mama sunerimo, kažin koks čia per burtas. Tada mes ir pasakėme, kad mes laukiame mažo žmogučio, kuris tikėtina jau pakeliui.
Aš vėl kalbėjausi su savo būsimu vaikiuku. Vis drąsinau, kad nebijotų, kad žinotų, jog yra laukiamas ir jo laukia mama, tėtis, brolis ir šuo. Gausi šeima, kuriai jis labai reikalingas. Tačiau praėjo žiema, pavasaris ėjo į pabaigą. Dieną anksčiau griausmingai atšventėme sūnaus trečiąjį gimtadienį, o tikrąją jo gimtadienio dieną, man būnant darbe, posėdžiaujant, sulaukiau skambučio. Situacija ne iš paprastųjų. Mūsų mergytė Europos pietuose. Ir yra iškelta sąlyga, kad ją atiduos tik į šeimą. Išsiklausinėjau kiek galima daugiau, ir pažadėjau atsakymą duoti kiek galima greičiau, tačiau turinti pasitarti su vyru. Aišku darbas nebuvo galvoje. Vakarop dar pati pasiskambinau į tarnybą, uždaviau porą klausimų ir tarsi tarp kitko išsprūdo, kad manau tai mūsų mergytė, tik reikia su vyru pasitarti. Vyro reakcija buvo nuostabi. Jam kilo tik vienas klausimas, o kodėl aš dar neskrendu jos parsivežti . Tačiau dokumentų tvarkymas užtruko ilgiau nei tikėjausi. Pietiečiai, jiems labai karštą, jie atostogauja, nedirba per karščius. Tačiau kai mano mažajai princesei sukako trys mėnesiukai, aš ją jau laikiau ant rankų. Ir laikau iki dabar. Savijauta kitokia nei su pirmu vaiku. Jau viskas žinoma, jau ne tiek daug įtampos, streso. Jau nesikeldavau naktimis tikrinti ar kvėpuoja  Tiesiog mėgavausi motinyste. Gražus laikas, vasara, daug keliavom. Ką čia mums Lietuvoje keliauti, kai praskridome visą Europą.
Dabar aš esu MAMA dviejų nuostabiausių stebuklų. Į kuriuos žiūriu kiekvieną dieną, ir negaliu atsistebėti, kokie jie nuostabūs. Negaliu patikėti, kad jie mano. Man atrodo, kad aš neverta tokių vaikų. Kiek daug laimės jie atnešė į mūsų šeimą, kiek laimės suteikė seneliams, kiek džiaugsmo aplinkiniams. Man gera juos rodyti, apie juos pasakoti savo likimo draugams, draugų draugams, ir kad mūsų istorija paskatina juos imtis kurti savo šeimų laimę. Tapus mama, atsirado prasmė. Prasmė dirbti, prasmė planuoti ateitį, prasmė rūpintis sveikata, prasmė būti su žmogumi. Dabar mano širdis pilnai užpildyta meile, džiaugsmu, rūpesčiu. Ir tik dabar jaučiu pilnatvę.
Bet jei vieną dieną mano širdis dar prasiplės ... .... .... . Oij, istorijos nereikia kurti, ją juk reikia aprašyti 

kaip gražu Daugiau tokių istorijų .
sėkmės Jūsų gražiai šeimai

Dėkui, kad pasidalinai išgyvenimais. Gera buvo perskaityti Gal galėtum globėjų "plepesiuose" pakomentuoti, kuo trikdo globos ir įvaikinimo "suplakimas"? Įdomu būtų, nes aš ilgai ir daug apie skirtumus/panašumustai svarsčiau. Manyčiau, kad nėra jokio emocinio skirtumo dėl teisinės formos. Skirtumas gali būti tik santykiuose, o tai nuo teisinio įforminimo nepriklauso . Tik vienas skirtumas, sąlygotas teisinės formos - vaiko emocinis saugumas VISIŠKAI priklauso nuo įtėvių, bet ir globoje pakankama (galėtų ir dar daugiau būti ) teisinių įrankių su tuo saugumu sėkmingai tvarkytis.

Sunute, ar turi omeny privalomus globėjams pasimatymus su vaiko bio šeima?

Neskaitant minėto emocinio saugumo mums labai rūpėjo dar pora teisinių momentų.
Visi ruošiamės gyventi ilgai ir laimingai, bet man vis tik rūpi o kas nutiktų su mano vaikais jei mums nutiktų nelaimė.

Įvaikinimo atveju mūsų vaikai paveldėtų tai ką mes turime, pvz. būstą. Taip pat įvaikinimo atveju neabejoju, kad vaikus globoti imtųsi arba seneliai (jei jiems leistų sveikata) arba dėdė/teta. T.y. vaikai neabejotinai liktų mūsų šeimoje su žmonėmis kuriuos nuo vaikystės pažįsta.

Šiandien yra pati nuostabiausia diena mano gyvenime. Šiandien yra mano Sūnaus gimtadienis. Ir tik šiandien „Sūnaus“ aš leidžiu sau ištarti iš visos širdies. Nes aš jaučiu tą ypatingą ryšį, kai jis yra mano dalis, o aš – jo. O visi trise mes esame Šeima: mano vyras - tėtis, aš - mama ir mūsų sūnus. Tai yra švenčiausias dalykas pasaulyje.
Tiesa, aš vis save pratinu prie žodžio mama. Bet gal ir nereikia pratinti. Nes tai, ką jaučiu netelpa į jokias savokas, rėmus. Aš jaučiu, kad aš noriu rūpintis, duoti geriausia, globoti, užjausti, suprasti, vesti, ugdyti, saugoti... Per vaikutį, atėjusį ir užpildžiusį mūsų šeimą aš noriu duoti ir savo vyrui, ir kitiems vaikams, ir artimiausiems žmonėms. Labiau duoti nei imti, nes tai yra gera daryti.
Šis jausmas nuostabus ir suvokimas yra dabar. Iki jo kelionė buvo kupina stiprių išbandymų. Oi kaip buvo visko. Abejonių, netikrumo, baimių... Jų ir dabar liko, tik geri dalykai nusveria džiaugsmo naudai. Dabar matau, jog atsitiko geriausia kas galėjo būti ir dėl to esu labai dėkinga Dievui ir mane palaikusiems žmonėms. Palaikymas ir laikas labai svarbus einant įvaikinimo keliu.
Jau prieš planuojamą santuoką aš su vyru nusprendėme nebesisaugoti – abu norėjome vaikų. 2009 m. atšokome savo vestuves, toliau kasdienis gyvenimas. Laukiau smulkiausių ženklų, jog jau pastojau. Ir jų atrasdavau, tik jie nebūtinai reiškė, jog laukiuosi. Ir taip praėjo metai. Mūsų šeimos gyvenimas pavirto tiesiog „vaiko darymu“. Mylėjimasis kaip darbas. Vis daugiau pykčio ir nusivylimo. Pradėjom varstyti medikų kabineto duris ir ieškoti atsakymų, kas yra ne taip. Ir atradom – biologinių vaikų mes neturėsim! Tai buvo netikėta ir paralyžiuojanti žinia. Tarsi kas svajonių duris būtų užtrenkęs prieš pat nosį. Atėjusi ekonominė krizė dar labiau pasunkino išgyvenimus.
Visgi mes buvom jauni. O pas mane ypač degė „Viskas yra įmanoma!“ Tad mudu su vyru pasiryžom medicinos eksperimentams, t.y. dirbtiniam apvaisinimui, pogrindinėmis Kauno klinikų sąlygomis. Ir tiek tikėjome, jog ėjome iki 10 karto, su vis didesniu nusivylimu ir gilėjančia tuštuma.
Pagaliau atėjome į „protą“ – nuvykome pas braliukus į Latvijos kliniką. Ten oficialu, vadinasi – patikimiau. Be to, daug gerų atsiliepimų girdėjau. Taigi įsižiebė nauja viltis. Mat viltį turėti labai svarbu. O ten gerbiamas daktaras pasakė: „100 proc. garantijų nėra. Spręsti jums. Galit įsigyt kačiuką ar šuniuką.“
Nepatiko man toks nejautrumas, bet gal tai buvo ženklas. O ženklų vis daugiau radosi. Tikit ženklais, kurie veda pačiu palankiausiu jums keliu net jei jūs tai nesuvokiat? Mums reikia tik priimti ir būti dėkingiems. Šito aš vis dar mokausi.
Taigi apie man siųstus ženklus. Aš lankiau jogą, ir kaip sykis nutariau pereiti pas kitą instruktorę į rytinę jogą. O ten susitikau kitas dvi moteris, kurių žinojau tik vardus. Ir jų vardai prasidėjo iš A raidės, kaip ir mano Prasitariau jogos instruktorei apie savo ketinimus pastoti, o ji su manimi pasidalino, kad kitos dvi lankytojos panašaus likimo. Viena jau įsivaikino mergaitę, kita visais būdais gydo nevaisingumą. Neįtikėtina, tiesa?
Mes su vyru buvom nutarę, jei nepavyks dirbtinis apvaisinimas Latvijoje, tikrai eisime įsivaikinimo keliu. 2012 m. gruodis – vizitas į Latvijos kliniką su tikslu pavasarį imti atostogas ir važiuoti tenai dirbtiniam apvaisinimui. Nors dvejonių buvo daug: tikimybė pastot iš pirmo karto nedidelė, vėl man gerti krūvas hormonų, važinėti į Latviją. Ir vaikui paaiškinimas apie įvaikinimą man prilygo žinojimui, jog buvai sukurtas mėgintuvėlį. Dar buvo minčių, kad Dievas mums biologinio vaiko nesiunčia, nes gali būti genetinių sutrikimų, kam mes galim būt nepasiruošę. Šias dvejones išsklaidė jogos instruktorė, pasakiusi, jog viena jogos lankytojų, sėkmingai pastojusi Latvijos klinikoje, po 3 mėn. džiaugsmingo vaikelio laukimo persileido...
2012 m. sausio mėnesį sužinojau, kad mano sesuo laukiasi pirmojo vaikelio. Vasario pradžioje abu su vyru registravomės į mokymus dėl įvaikinimo. Nors mūsų tėvai žiūrėjo į mūsų pasirinkimą skeptiškai. Tuo labiau, kad mano mama dirba vaikų namuose (koks sutapimas, tiesa ). Draugai palaikė. Aš tiesiog neįsivaizdavau savo gyvenimo be vaikų. Tik nebuvau tikra, ar kaip žmogus buvau pasiruošusi būti mama. Bet kaip sako mano draugė, tokiems dalykams iš anksto nepasiruoši.
Mokymus praėjome su dar didesniu netikrumu dėl ateities ir augančiomis baimėmis. Tada visiems artimiausiems žmonėms pasakėme apie savo ketinimą ir tuo pačiu apie negalėjimą susilaukti biologinių vaikų. Tarsi akmuo nuo širdies nusirito po tiek metų slėpimo ir nejaukių giminaičių ir draugų klausimų „O jūs dar vaikų neplanuojat?“
Kaip gerai, kad po mokymų dar tenka palaukti iki vaikučio pasiūlymo! Mat patirtis rodo, kad sprendimą, mes priėmėm greičiau nei buvo širdis tam pasiruošus. Mano vidus tiesiog kunkuliavo, nors stengiausi gyventi įprastą gyvenimą. Tad buvo visko.
2013 m. sausio mėn. sulaukėme antro pasikūlimo iš vaikų teisių apsaugos vedėjos. Sekančią dieną mes vykome į Kauno klinikas pasižiūrėti. Jam buvo tik savaitė laiko. Mažutėlis kūdikėlis laukiantis mamos ir tėčio. Širdis jautė, jog čia mūsų vaikutis. Ir štai mūsų sūneliui šiandien sueina 1 metukai. Didelis jau vyrukas – prieš pat Kūčias žengė pirmuosius žingsnius. O dar prieš metus prie Kūčių stalo dalinantis plotkeliais, mane atiteko Marija su kūdikėliu ant rankų. Ir aš jį parsinešiau į namus. Štai kaip gimsta vaikai iš Šventosios Dvasios. Ir jie suteikia mums didžiausią Dovaną – būti tėvais ir dalintis. Daug teko išgyventi, o šiandien dėkoju Dievui už šią Dovaną. Ir palaikau visas šeimas, laukiančias vaikelio. Tikėkit, jis ateis pačiu palankiausiu keliu ir kai būsite visa širdimi tam pasirengę

Būstui nesunku parašyti testamentą, o ir globa, greičiausiai, atitektų dėdei/tetai, jei tik jie šito norėtų.

Skaiciau Jusu pasakojima ir siurpuliukai begiojo. Labai jautri uz sirdies griebianti, bet tuo paciu ir labai palaikanti, vilties suteikianti istorija!!!
Saunuoliai! Begalinio dziaugsmo Jusu seimynelei ir skanaus pirmojo tortuko!!!