Laimingų ir gražių istorijų apie tai, kaip įvaikintas vaikelis atėjo į šeimą, auga joje, kiek laimės, šilumos ir jaukumo atsirado tuose namuose, manau toli ieškoti nereikia. Tik gal lietuvių šeimos nenori per daug apie tai visiems skelbti, bijomasi kitų dėmesio, išankstinės žmonių nuostatos. Į mūsų tarnyba užsuka ne viena įvaikinusi šeima. Jaučiasi, kad ir tėvai, ir vaikai tiesiog surado ir atrado vieni kitus, jie buvo vieni kitiems skirti, kad kitaip ir negalėjo būti.
Įvaikinimo tarnyba gauna per metus kelis simtus ataskaitų apie įvaikintus užsieniečių vaikus iš Lietuvos. Informaciją pateikia ne tik toms šeimoms atstovaujančios įstaigos, bet rašo ir patys tėvai. Ir patikėkite, iš tų daugybės laiškų pasitaikė tik vienas, kuriame pasakojama apie tai, kad tėvai turi rimtų problemų su įvaikintu paaugliu, bet jis ir toliau auklėjamas su meile ir kantriai, tikimasi, kad viskas pasikeis į gera. Tėvai įvaikintus vaikus vadina mažais stebuklais, laimės ir džiaugsmo angelais, neįsivaizduoja savo gyvenimo be jų. Daugelis tų vaikų mėgsta sportuoti, keliauti, groja įvairiais muzikos instrumentais, turi daug draugų, užsimezgę šilti ir artimi tarpusavio santykiai, įvaikinti vaikai nuo pirmos dienos tapo tikriasiais ir pilnateisiais šeimos nariais, jiems atiduodama viskas, kas geriausia.
Tad linkime Jums ryžto apsispresti ir ramybės, po to, jei i šis žingsnis bus žengtas. Neleiskite, kad Jūsų didelis noras ištirptų nelyginant snaigė Jūsų likimo delne. Juk jis atejo pas Jus tikrai neatsitiktinai... Ir kas ieško, tas randa.
Tiesiog norėčiau padėkot, kad JŪS esat - Įvaikinimo tarnyba.
Skarota egle - tau parašiau į AŽ savo istoriją
Labai ačiū įvaikinimo tarnybai, bet internete labai trūksta išsamesnės medžiagos, susijusios su įvaikinimu - teisiniais, psichologiniais patarimais, jau esamų įtėvių ir suaugusių įvaikių patirtimi ir patarimais lietuvių kalba. Jūsų svetainėje pagrindinė formali informacija suteikta, bet šeimai, neturinčiai savo vaiko, kyla daugybė klausimų. Kiek paskaičiau rusų kalba (pvz. innewfamily.narod.ru), tai labai svarbus kiekvienas žingsnis, vedantis iki vaikelio atsiradimo šeimoje. Nėra tų devynių mėnesių, bet pasiruošti pirmam susitikimui taip pat reikia labai kruopščiai ir atsakingai. Tai reikšmingi pokyčiai ir poros santykiuose, santykiuose su kiekvieno tėvais. Pavyzdžiui, mano tėvai su džiaugsmu pripažins įvaikintą kūdikėlį savo vaikaičiu, o vyro mama griežtai prieš - ji tik kartoja "Vaikai, nekvailiokit, tik nepasiimkit "svetimo". Ir aš žinau, kad santykiai, nesantys šilti dabar, gali visai nutrūkti, o jei ne - vaikui bus nuolat kalama, kad jis svetimas, netikęs ir visaip negeras. Tokią padėtį reikės kažkaip spręsti, o kur gauti patarimų? Nėra laiko vaikščioti pas psichologus, o ir rasti, turintį patirties tokiais klausimais nelengva, todėl ypač reikalinga svetainė, kurioje galėtų burtis įsivaikinusios ir planuojančios įsivaikinti šeimos, kur būtų psichologo, teisininko, gydytojo konsultacijos, kaip ir tiesiog mamų svetainėse. Aišku, yra bendrų problemų - maitinimas, sveikata, rengimas, žaidimai, bet nemažai ir specifinių - kad ir - kada ir kaip pasakyti vaikui, kad jis įvaikintas, o gal visai nutylėti? Gal aš tokios svetainės neaptikau?
Kielyte aš irgi būčiau UŽ tokią svetainę
Norime Jus informuoti, kad Įvaikinimo tarnybos svetainė siek tiek pasikeitė savo forma ir turiniu (www.ivaikinimas.lt). Joje atsirado klausimų-atsakymų skyrelis, Įdomu. Atnaujinta svetainė dar tik įsibėgėja. Tad rašykite mums, klauskite, siūlykite aktualias temas. Tikimės, kad Jums galės pagelbėti ir specialistai, bus įdedami įvairūs straipsniai dominančia tematika. Galite atvykti ir į mūsų tarnybą, kur Jums teisininkai suteiks konsultaciją įvaikinimo tematika. Be to, norintiems įvaikinti yra rengiami mokymai, apie juos irgi galėsite sužinoti smulkiau.
Bet vis dėlto, joks geriausias specialistas, jokie diskusijų klubai neįžiebs tos ypatingos ugnelės, kuri įsižiebia žmogaus viduje jo paties pastangomis, ir tik pagelbėti, o ne iš esmės išpręsti, gali kažkas iš šalies įveikiant šeimos tarpusavio santykių problemas, žengiant svarbius savo gyvenimo žingsnius.
Bet vis dėlto, joks geriausias specialistas, jokie diskusijų klubai neįžiebs tos ypatingos ugnelės, kuri įsižiebia žmogaus viduje jo paties pastangomis, ir tik pagelbėti, o ne iš esmės išpręsti, gali kažkas iš šalies įveikiant šeimos tarpusavio santykių problemas, žengiant svarbius savo gyvenimo žingsnius.
Naujoji svetainė tikrai šauni, bet ar būtų galima į ją įkelti praėjusios vasaros susitikimo-stovyklos prie Vištyčio ežero kokius nors atgarsius ar pan., na kas dalyvavo, ka ji davė ir pan.
Ačiū, lankysimės Jūsų svetainėje. Ugnelės, aišku, niekas neįžiebs, bet lietuviška savybė matyti viską tik juodomis spalvomis ir žmogui, pasiryžusiam įvaikinti vaikelį, pasakoti pačias baisiausias nepasisekusias istorijas, gali jau įsižiebusią šią ugnelę kaip reikiant prigesinti, jei ne visai užpūsti. Nelakstysi gi kiekvienąkart pas specialistus, o panašioje situacijoje esančių ar buvusių porų patirtis gali tiesiog nuraminti ir padėti rasti išeitį.
Visus ir visas su šv.Valentino diena. Mylėkit ir ta meilė pas jus sugryš su kaupu.
Mano kaimyne, vaiku darzelio aukletoja, su vyru negalejo tureti vaikuciu, todel pries 16 metu isivaikino metuku mergaite. Augo sveika grazi (man ji net kazkuo panasi i ja isivaikinusius tevus) mergaite. Kai jai buvo kokie septyni metai, kiemo vaikai pradejo jai prikaisioti, kad ji is vaiku namu ir t.t. Bet tevai jai sugebejo taip graziai viska paaiskinti, kad jai tos kalbos buvo ne motais. Uzaugo grazi, protina mergina, mokykloje ji pirmune, groja pianinu, okordionu, smuiku, lanko chora ir be galo myli savo tevelius. Daznai ateina i darzeli, pas savo mama, tai kiek as ja maciau, tai tiek su vaikais ant keliu. 
zuika1, ir man idomi tavo istorija...
TUOj, aš tikrai kažkurioje temoje esu papasakojusi savo istorija, tad tik geriau paieškok ir tikrai ją rasi. 
