Laimingos įvaikinimo istorijos

#73
QUOTE(Tuoj @ 2007 11 18, 22:12)
Suprantu, kad esate nusivylę, jaučiatės bejėgiais beviltiškoje situacijoje ir pagalbos nesitikite. O kokiame mieste jūs gyvenate? Gal galėčiau padėti pabandant dar sykį kreiptis pagalbos... juk blogiau jau nebus...


Elvyrrr, mes turime pilnametę dukrą (kurią globojome) ir beveik 11-os sūnų, kuris įvaikintas. Mūsų istorija kol kas visai kitokia. Išties, Jus labai norėčiau palaikyti ir paguosti. Šaknų visada reikia ieškoti savyje, esu tuo įsitikinusi. Du skirtingi vaikai - tai visiškai suprantama. Dažnai šeimose būna visiškai skirtingi vaikai. Žinoma, kad dėl nieko nesate kalta. Dažnai mes tiesiog nežinome... Štai aš visada visą dėmesį skirdavau ir skiriu vaikams (man tiesiog to labai norisi). Gali būti neplauti indai - jiems neskauda. Skauda vaikams. Ir dažniausiai - sielą. Bet vis vien yra tekę pamąsyti, kad daug kalbėdama su dukra turėjau ją laikyti glėby. O to nedariau, nes nesuvokiau, kad jai tiesiog šalta... Net tuo metu, kai mes artimai kalbamės. Iš kur gi gali susimąstyti apie tokius dalykus, kol nesusiduri su akistata, kad net tau labai geranoriškai besistengiant, vaikui vis vien buvo šalta? Ar mes kada mąstome apie tai, kad mūsų vaikams tiesiog sieloj šalta? Juk mums tai būna taip dažnai.... Bet mes save kažkodėl vertiname visai kitaip negu vaikus...

Netiesa, kad įvaikinimas sukelia didžiulį skausmą. Skausmą sukelia pats gyvenimas. Vieniems nenusiseka su antra puse, kitiems - su vaikais... Nereikia galvoti, kad įvaikintas vaikas bus dėkingesnis, nei biologinis. Priešingai - jis bus reiklesnis. Nes daug labiau pažeistas.
Atsakyti
#74
mes is Svėdasu mstl.Anykščių r. bet ar būna stebūklų?
Atsakyti
#75
QUOTE(elvyrrr @ 2007 11 19, 20:58)
mes is Svėdasu mstl.Anykščių r. bet ar būna stebūklų?

Na, štai tau ir stebuklas: psichologė, kurią norėjau rekomenduoti, iškeitė gyvenimą sostinėje į gyvenimą... Anykščiuose bigsmile.gif
Atsakyti
#76
QUOTE(Aurelija_ @ 2007 11 15, 15:06)
Aš galiu papasakot savo istoriją. Esu įvaikinta. tai žino tik artimiausi žmonės. niekada to neslėpiau, bet pati sužinojau, kai man buvo 18 metų. mama papasakojo. ir tikrai neatsirado jokios neapykantos ar pireštaringų jausmų. apie savo biologinę mama paprašiau papasakot tik iš smalsumo. tai buvo vienintelis kartas, kai šnekėjome šia tema. daugiau nei aš, nei mano tėveliai jos nelietėme. jai nejaučiu nieko, nei meilės, nei neapykantos. ką galima jausti visiškai svetimam žmogui? nieko... o savo tėveliam pradėjau jausti tik dar didesnę meilę ir pagarbą. mane namo parsivežė, kai man buvo kelios dienos. biologinė mama manęs atsisakė, nes aš buvau reikalinga tik prisirišti vedusį vyra prie savęs. deja, jam ji nerūpėjo, todėl ir aš tapau nereikalinga. mano mama buvo patyrusi kelis persileidimus ir vaikučiu turėt nebegalėjo. esu be galo dėkinga jiems, kad įsivaikino mane. man niekada nieko netrūko. buvau ir esu be galo mylima. dabar jau turiu savo šeimą, turiu nuostabią dukrytę. turiu svajonę įsivaikinti vaikutį ir žinau, kad kažkada tai padarysiu ax.gif

Kaip reikia auginti savo vaika, kad sulaukes pilnametystes taip graziai kalbetu? Ar uztenka besalygiskai myleti?
Esu dekinda Tau uz savo istorija, Tavo zodziai stebuklingi mums vis gazdinamoms mamoms.
As tikrai nuosirdziai tikiu, kad mano dukryte bus gera mergaite, panele, moteris. Viskas priklauso nuo musu - suaugusiuju.
Atsakyti
#77
tikrai? Buciau labai dekinga. Viltis mirsta paskutine...
Atsakyti
#78
Mano tevu meile isties buvo ir yra besalygiska. o kas del paauglystes periodo, tai jis ir mano tevam buvo be galo sunkus. sunku buvo tevam su manim susitvarkyt ir susisneket, mama be galo daug asaru isliejo. bet praejo tie keli metai ir viskas susitvarke. kad butu lengviau su manim susisneket zinau, kad mama pas psichologa pazystama eidavo. jis jai vis kartodavo, kad palauk tuos kelis metus, isauks visus tuos pykcius ir kaprizus , toks amzius...smile.gif niu ir isaugau, dabar musu santykiai idealus ax.gif
Atsakyti
#79
QUOTE(Aurelija_ @ 2007 11 21, 12:22)
Mano tevu meile isties buvo ir yra besalygiska. o kas del paauglystes periodo, tai jis ir mano tevam buvo be galo  sunkus. sunku buvo tevam su manim susitvarkyt ir susisneket, mama be galo daug asaru isliejo. bet praejo tie keli metai ir viskas susitvarke. kad butu lengviau su manim susisneket zinau, kad mama pas psichologa pazystama eidavo. jis jai vis kartodavo, kad palauk tuos kelis metus, isauks visus tuos pykcius ir kaprizus , toks amzius...smile.gif niu ir isaugau, dabar musu santykiai idealus ax.gif

O ar Tu kadanors esi savo mamai pasakiusi - "tu man ne mama"?
As jau dabar labai bijoau sito sakinio. labai bijau, kad jinai supykusi gali taip paauglysteje pasakyti. Na, bet kaip sakoma - bijai vilko neik i miska.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Ledietė: 21 lapkričio 2007 - 18:13
#80
QUOTE(elvyrrr @ 2007 11 21, 09:49)
tikrai? Buciau labai dekinga. Viltis mirsta paskutine...

Parasiau AZ smile.gif
Atsakyti
#81
Aciu Tuoj. Butinai susiskambinsiu ir susitiksiu, o gal tada ir parasysiu grazia istorija....
Atsakyti
#82
QUOTE(Ledietė @ 2007 11 21, 19:12)
O ar Tu kadanors esi savo mamai pasakiusi - "tu man ne mama"?
As jau dabar labai bijoau sito sakinio. labai bijau, kad jinai supykusi gali taip paauglysteje pasakyti. Na, bet kaip sakoma - bijai vilko neik i miska.

Niekada net neturejau tokios minties... schmoll.gif
Atsakyti
#83
QUOTE(Aurelija_ @ 2007 11 22, 17:34)
Niekada net neturejau tokios minties... schmoll.gif

Labai tikiuosi, kad su dukryte sutarsime puikiai, kad jinai bus mandagi, gera mergaite.
Tu esi sauni dukra, Tavo teveliams pasiseke.
Atsakyti
#84
Radau viena istorija. Labai grazi.
Komentaruose dar viena istorija.
http://www.mamyciukl...is-ivaikinimas-
Atsakyti