įžanga būtų tokia, kad mano vyras buvo komandiruotėje, ir aš, kuo arčiau buvo nustatytas gimdymo terminas, tuo man labiau "stogas važiavo". labai nenorėjau gimdyti viena, be vyro, o dukrytė vis nedviprasmiškai apie savę primindavo. bet Dievas išklausė mano maldas ir vyras grįžo iki gimdymo (kaip vėliau paaiškėjo, likus sąvaitei). ir aišku, dingo absoliučiai visi požymiai, kad ant dienų turėčiau gimdyti
giminė baigė bandyti mūsų kantrybę begaliniais skambučiais "kaip, gal, ar jau...", o mes su vyru spėliojom, ar apskritai pagimdysiu šį mėnesį.atėjo šeštadienis, vasario 24. naktį blogai miegojau, kažko maudė pilvą (suverčiau viską aštriam valgiui kiniečių restorane). galu gale pastebėjau, kad laaaaabai jau reguliariai užeina skausmas, tad susiprotėjau, kad sąrėmiauju ir pradėjau stebėti laiką. pasirodo sąrėmiai kartojosi kas 8 minutes. ha, laiko į valias, einu galvą išplausiu. pabudęs vyras pažiūri kaip į paskutinę idiotę: "tu ką, 5 valandą ryto, eik miegot", į ką su šypsena atsakau, kad, atrodo, šiandien važiuosim į GN. vyras netiki, apsisuka ir užmiega. 7 valandą žadinu jį, nes jei nori papusryčiaut, tai tegu tai daro dabar. pagaliau patikėjo
atvažiavom į GN, mane apžiūri, ir nusprendžia palaukt. paklausiu, ar tikrai iš čia be kūdikio neišeisiu, nes vis atrodo, kad viskas kažkaip netikra. juokiasi, sako, o kam tada atvažiavai?.. nuveda į palatą, naują, po remonto. aš, kaip tikra šnipė, iškart ją fotografuoju ir pyškinu žinutes merginom, nes pirma iš forume bendraujančių Klaipėdos nėštukių gimdau naujoje palatoje. viskas puiku, nieko neskauda, kol per kitą apžiūrą man nepraduria vandens maišo... staiga suprantu, kad visgi norėsiu nuskausminimo. pasidaro gaila mažylės, vyro, sąves... bet ištversim
na ką, aš gi protinga mergina, per sąrėmius atsimenu, kad forume skaičiau apie tai, kas palengvina skausmą. kažkurį parašė, kad ji niuniavo melodijas, ir tai jai padėjo. vienintelė daina, kurią prisiminiau aš, buvo iš pionierių laikų: "vzvejtes kostrami, sinie noči, my pionery, deti rabočih..." užeina sąrėmis, pradedu niuniuot. muzikinės klausos turiu, dainą eina atpažint. vyras atsargiai atlaisvina savo ranką iš mano gniaužtų ir klausia, kas vyksta? piktai atsakau, kad gimdau. - ar skauda?-TAIP!!!!- tada rėk, o ne dainuškas dainuok, pareiškia vyras, - rado, ką sudainuot!.. pasidarė gėda, na bet man kolkas viskas galima
dar viena apžiūra ir staiga gydytoja su šypsena praneša, kad atidarymas pilnas, tuoj gimdysim. pasakyti, kad man tai buvo netikėta, reiškia, nieko nepasakyt. morališkai nebuvau pasiruošusi gimdyt! kokią 8 valandą vakaro - taip, bet dabar tik 17.40!!!
šurmulys... vyras laiko manę už rankos, kaip nepaleido per visą sąrėmių laiką... gydytoja, bandanti priminti man apie kvėpavimą... viskas atrodo... netikra... kaip bučiau žiūrėjusi iš šalies... stumiu, dar kartą, ir dar, paskutinį ir gimsta JĮ...
"turite gražia mergytė, dabar lygiai penkta valanda"...šlapias, šiltas, judantis ant mano pilvo kamuoliukas... kaip keista... bandau išgirsti jos verksmą, o ji tyli, ir man be galo neramu, kodėl, juk įsivaizdavau, kad gimusį kūdikį turėtų išgirsti bent pusę gimdymo namų. ir išgirstu tylu, kaip kniaukimą, "ua" (jei tik aš žinočiau tada, kaip mano gražuolė išmoks naudotis savo decibelais
). akušerė paduoda jau suvyniuotą dukrą ir aš apstulbusi: kas sakė, kad ką tik gimę kūdikiai nuostabūs??? ji atrodo kaip...nykštukė!..
ir staiga nykštukė atmerkia savo akytes ir nelieka jokio pasaulio aplink... esame tik mes dviese visoje visatoje
jos skvarbus, rimtas žvilgsnis išverčia manę visą, iki galo, nepalikdamas nieko, išskyrus begalinį švelnumą. "labas, "- sakau,- "aš tavo mama". o dukrytė tyliai merkia akytes, žiovauja savo maža burnyte. Dieve, kokia tu graži... iš tiesų, ką tik gimęs kūdikis - stebuklas, pats nuostabiausias stebuklas pasaulyje... 
jetus, prirašiau visą romaną
