QUOTE(Leksa @ 2012 06 02, 15:07)
Jos visada draugiskos. Visada nori padet. Jos supras. Tik pasisakyk, kas blogai. Juk pasaulis blogas, aplinkiniai blogi. O jie geri. Jie tau pades. Su jais atrasi ramybe. Tu tik ateik pas mus, pasedesim, padainuosim.
Duosiu knyguciu paskaityt. Apie Jehova. Ir kas, kad nenori, reikia. Pradesi skaityt, pamatysi kaip gera ant dusios bus. Nagi, imk.
Vat ir neretai zmones uzkimba nuo tokio lipsnumo, demesio rodymo, leidimo issikalbeti, "supratingumo".
Irgi įkišiu trigrašį, nedažnai pas mus tokie svečiai užsuka, bet pasitaiko. Užstrigo vienas jahovisčių apsilankymas. Sykį atėjo dvi, viena pagyvenusi, kita jaunutė, abi vėjo perpučiamos, viena juodai apsirengusi, kita lininiais rūbais, aišku, neaktualu tai, bet vistiek kažką sako

pasidomėjo, ar gali kelis klausimus užduoti, nu, sakau, klauskit

būtent tokie patys klausimai, ką aš mananti, ar dabar pasaulis ne blogesnis nei anksčiau, ar žmonės ne blogesni, kokia gyvenimo prasmė esanti ir tt bla-bla-bla. Tikslas aiškus- surasti nusivylusį žmogų. Kieme pamatė vaikštant seną žmogų, tuoj abi sužiuro. Ir tada, pamenu, buvo karšta diena, dirbau šiltnamyje, išlindau visa raudona, jos tokios abi baltos, o aš dar jom duodama interviu piršines nusimoviau, o nagai mano raudoni, nulakuoti, jau kaip pasižiūrėjo abi tuos nagus

Literatūros smarkiai nesiūlė, pasakiau, kad neskaitysiu, matyt, patikėjo
Kitą sykį buvo krišnaitas užsukęs, pradžioj įėjęs padavė gerą šūsnį spaudinių, stovim, kalbam, sakau, neskaitysiu vistiek, vos ne deramės, kad knygas paimč

paskui paprašė paaukoti, tai pasakiau, kad pinigų neduosiu, gali sau tas savo knygas atgal paiimti ir įgrūdau jam atgal

tada tiek pristojo, kad duočiau tada nors kelis centus "kad mano pačios širdelei būtų geriau". Ai, galvoju, tegu jį bala, pasiimu piniginę, atidarau- o jinai visiškai tuščia, kriauklė tik iškrito

tada sako, kad gal daržovių galėsianti paaukoti, nes jie žmones maitina

Daržovių turiu savo, tikrai negaila. Bet su šituo žmogum pabendravus liko visai malonus jausmas.
Štai tokia patirtis