Po iširusios santuokos jis nenori vesti dar kartą

Esam kartu dar tik porą mėnesių. Santykiai rutuliojasi labai greitai, jaučiuosi atradusi savo antrąją pusę. Jis sako, kad su niekuo taip gerai nesijautė, kad be galo mane myli ir nori, kad gyventume kartu. O aš esu sykį jau gyvenusi su vyru ir po to sau pasakiau, kad po vienu stogu gyvensiu tik su savo teisėtu vyru arba žmogumi, kuris man bus bent jau pasipiršęs. Nes santuoka man yra aukščiausia meilės išraiška. Tuo tarpu jo santuoka prieš metus iširo. Ir dabar jis kalba, kad neves anksčiau nei po poros gyvenimo kartu metų ir to apsisprendimo nepaspartintų net ir kūdikis. Jo meilę jaučiu kiekvieną dieną ir jis sako neabejojantis dėl savo jausmų. Sako, kad tai aš abejoju mūsų santykiais, jei nesutinku kartu gyventi. Bijau, kad jei atidėsiu gyvenimo kartu momentą, galime nutolti vienas nuo kito, nes dabar leidžiame kartu kiekvieną minutę, kadangi atostogaujame. Dažniau nakvoju pas jį, nei savo namuose. Tačiau, kad grįšime į darbus, susitikimai tikėtina paretės. Nenoriu, kad tai būtų tiesiog dar vienas "pagyvenimas" kartu. Esu tikra savo jausmais ir noriu tai įtvirtinti santuoka. Kita vertus, jo jausmais taip pat neabejoju, suprantu, kad neseniai išgyventos skyrybos paliko savo pėdsaką. Be to, mūsų pažintis labai dar šviežia. Bet man akivaizdu, kad mes dvi obuolio puselės. Logiškai mąstant, tuoktis per anksti, bet gal per anksti ir kartu gyventi?

Manau nėra kur skubėti, pagyventi pirmiausia kartu, po to - susituoksite

Pora menesiu kartu-ir jau apie vedybas galvoji??? Ankstoka, sakyciau... Siulau graziai padraugauti, neskubeti gyventi su juo, megautis sava jaunyste ir nepriklausomybe. O issiskyres vyras-joks stebuklas, jei atsisijos-vadinasi, tik dziaukis, kad nesusiejai savo gyvenimo su juo. Jei tikrai myli ir tikrai esi brangi-islauks tuos pora metu ir ves
Siaip tai as pasidomeciau, del kokiu priezasciu issiskyre Gal buvo labai smalsus kitoms moterims?(tada nesitikek, kad perauklesi), o gal jis turejo kokiu "panaberiju", kai zmona neapsikente ir pabego?(nuo geru vyru zmonos nebega).

Na tikrai per daug skubi ir neskubink mylimojo. Tau labai pasisekė, kad jis išvisvis nepabėgo, juk jis tik išsiskyręs, o tu jau kalbi apie vedybas, nors jūs tik du mėnesiai kartu. Susiradai gerą vyrą, taip kad saugok šiuos santykius ir lauk, kada žmogus atsigaus nuo ankstesnių santykių, juk tu nesi patyrusi ką reiškia skyrybos tai bent jau bandyk suprasti ir nespausti žmogaus a to tikrai pabėgs nuo tavęs

O iš šalies žiūrint atrodo manipuliavimas žmogumi ir tiek. Nes kiek suprantu tas žmogus irgi savų norų turi.



Bet ne, tas nesvarbu, kažkodėl kiek suprantu vienintelis ir neginčijamas tik išsiskyrusiojo ponulio noras



Persiprašau, bet jei jau pramato, kad gali būt pradėtas kūdikis ir net tokiu atveju nevestų, bėgčiau nuo tokio kiek kojos neša. Ir jau tikrai abejočiau tais jo neabejotinais jausmais



Atrodo įvaldęs žodžio meną vyrukas Kai viskas nejuda taip kaip norisi - apkaltinti kitą...O iš šalies (man) atrodo kažkodėl atvirkščiai...koks čia neabejojimas jausmais, jei pats savo mąstyme (oi persiprašau ir praeities traumose) nieko keist nenori. O gyvent atskirai, gerbiant merginos norus aišku neįmanoma, nes tai JI abejoja Sakot skyrybų traumos? Raz už traumos, tai gal pirma tegu jas ir apsigydo, o ne į kitus (beje antros pusės netenkinančius) santykius lenda ir kitus į tai painioja.


O jis nebijo, kad nutolsit vienas nuo kito jei bus visiškai nesiskaitoma ir su tavo norais ieškant bendro sprendimo? Tematau paprastą dalyką - egoizmą (tegu ir su baisinės meilės kauke), kad kitas šoktų pagal jo dūdelę. Suprantu ir kitą dalyką (iš kitos pusės) - meilė kartais tikrai akla Pabandyk perskaityti savo žinutę kaip visiškai svetimo žmogaus, įdomu kaip tau pačiai atrodytų tai iš šalies.


Logiškai mąstant per anksti rimtai planuoti bet kokią bendrą ateitį. Ir apsigyventi taip pat. Nes to tikrumo ir nuoširdumo iš jo pusės atsiprašau, bet iš to ką aprašei tikrai nesimato.


Iš to ką matau kol kas tikrai nesimato, kad pasisekė Ir kad jis toks jau geras deja irgi nesimato. Matosi, kad egoistas.

Bet ji patyrusi, ką reiškia pagyvenimas kartu, kai tai nesibaigia niekuo ir to taip pat nebenori. Jos patirtis nesvarbi? Svarbios tik anojo "žaizdos" ?

Persiprašau autorės, kad nešvelniai, bet surašiau kaip pasirodė iš šalies ir tiek. O pritariu vienam - neskubėti nė su vienu variantu. Nes jaunikaitis santykius tai pats nori paskubinti, o daugiau kaip ir nieko nesiūlo...Ne tik tu skubini su santuoka (žinau porų ir po poros savaičių susituokusių, nors ir manau, kad toks laiko tarpas skubota. Žinau ir po poros mėn. labai gražią jau bene daugiau nei 10 metų gyvenančią šeimą. Labai individualu tai), skubina ir jis - tik be jokio noro kažkuo įsipareigoti. O skyrybų žaizdos ...tiesiog patylėsiu...naujiems santykiams ("neabejojant savo jausmais" apsigyventi kartu) tai kažkodėl netrukdo...

manau kad dar tikrai gerokai per anksti tiek jam tiek tau galvoti apie gyvenima kartu..
o gal jis tiesiog skuba kazkam kazka irodyti?

O kam jum apsigyventi kartu...mėginkit bendrauti negyvendami kartu - pasimatymai ir t.t...

Aš asmeniškai neskubėčiau su tuo gyvenimu kartu- tą visad spėsit pradėt. Jei praėjus pirmai aistrai vis dar norėsis kartu gyvent- tada ir apsispręsit.

bijai nutolti? kažkaip man atrodo, kad toks skubotas apsigyvenimas santykiams pakenktų labiau, nei "skudurų sumetimo" atidėjimas. Juk pats saldumas santykių pradžioj ir yra, kad negali nuolat kartu būti

sena gera tiesa: kur tavo- nedings, galiu pažadėt beje, kai bus laikas gyvent kartu- ie pati nesvarstysi reikia-nereikia, verta-neverta

trumpai tariant, jei abejoji-neverta

Jei nesusimetę atitolsite, vadinasi ir tebuvo toks keleto mėnesių susižavėjimas. Prisijungiu prie manančiųjų, kad tikrai perdaug skubi. Jei, kaip sakai, esat dvi puselės, tai kokiu būdu gali ta antra puselė nusimėtyti? Niekur ji nedings.
Papildyta:

Taip, peranksti ir toktis, ir kartu gyventi - tiek Tau tie pora mėnesių, tiek jam metai po skyrybų yra LABAI permažai. Ir dar nuo savęs pridurčiau - pasižvalgyk kad ir SM po tokias temas, kuriose merginos guodžiasi nesulaukiančios vestuvių ar net ir piršlybų. Jei tvirtai žinai, kad nori gyventi santuokoje, nenuolaidžiauk vien dėl to, kad nepabėgtų - savo gyvenimą verta sieti tik su tokiu žmogumi, su kuriuo sutampa požiūriai bent jau į šeimą.

Kaip tai kam, kad JI įrodytų, kad jausmais neabejoja

Jausmus galima ir kitais būdais įrodyti

Oi kaip nenori vyrai vesti, kai moterį prie šono namuose turi. Tada nelieka nei vieno argumento vestuvėms, išskyrus, kad moteris nuo to jaustųsi geriau. O vyrui juk ir taip tada viskas patogu ir t.t...

Vienžo,..manau, kad nereiktų skubėt su tom vestuvėm, nes tai rimtas žingsnis,.. bet su gyvenimu kartu irgi neverta skubėt, nes praktika rodo, kad tada retas vyras sugalvoja, kad reik tų vestuvių. Tada tenka užsiiminėti visokiom neromantiškom gudrybėm, tikėtis, laiks nuo laiko kokią užuominą mestelėti, o jam pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina..