Keisti sutapimai...pagalvoji-atsitinka..

Nežinau..bet šitie du mėnesiai veda mane iš proto..visi sako reikia laiko ir t.t. Žinau, pastoviai galvoju apie jį...bet..gal gal iš jūsų gali paaiškit tokius dalykus kuriem mano mintys ir jausmai įtakos neturi?
Tiesa, esu kelis kart sapnavus savaji gulinti reanimacijoj, veliau jo baltas laidotuves...tai vis kazkaip tas sapnas persiokiojo mane..mintys sukosi galvoj..ir baimes jausmas...

Tai va. Tos nelemtos dienos rytą, dar jam pasakiau - saugokis, kol manęs nebus.būk atsargus. (dar jis pasakė - ai, būk rami)...ir ką:
Avarija - jis reanimacijoj.
Daktarai neteikia vilties - žinau, jis mirs ..šansų nėra...vėl mintys apie tą sapną...kai rengė jo tevai laidotuves, aš nežinojau koks karstas ir visa kita...
Laidotuvės - baltas karstas, baltos gėlės...(na, gerai, dauguma tokiu...)

Po 2 savaičių, iš ankstaus ryto nuvažiuoju ant jo kapo - dega daug žvakių, milijonas vainikų...mintis - vainikai sudžiuvę..žvakių daug.. reikia kiek įmanoma pastatyti toliau žvakes kad neužsidektų...viskas ok..nieks nieko nesekia...vakare užvažiuoju..gražu...Sekančią dieną - sužinau, sudegė vainikai ir jo kryžius...Kraupu...

Po jo daiktu atidavimo jo tėvams, sapnuoju jį rėkiantį ant manęs, kodėl atidavusi jiems rūbus.. kad neturės ko nešioti...visa diena tas galvoj..ir ką...randu pas savo tėvus maišeli..su jo darbiniais rūbais..nors nežinojau kad jie ten buvo...

Savaite pries...užvažiavau salia musu esancia aikstele..kur stovejo ta musu masina (BMW, juoda)...žvilgtelejau i mūsų vietą - ir apmiriau - ten vėl stovi tokia pati mašina..BMW juoda...iškart suspaudė širdi...

Vakar žiūrėjau mūsų nuotraukas...ir prisiminiau musu senaji golfuka...kuri pardavem pries pusmeti..žiūrėjau su nostalgija..ir ka..išvažiavau į miestą...užvažiavau į parduotuvę šalia mūsų buto...išlipau ir nustėrau - priešais stovėjo mūsų golfukas...pasijaučiau, kad lyg maniškis griš...atsisės ir vaziuosim....mašiniukas toks pats - palankstytas, netvarkytas...
Ir kaip galima viską užmiršt? ramiai gyvent? kai tiesiog praeitis seka iš paskos?

Ką tai reiškia? aš nebežinau...

Vilnoja, gal baik save šitaip kankinti ir kreipkis pagalbos pas specialistą?

buvau pas psichologe ir dar pas kazkoke...ir zinot - tada dar blogiaus..isejus isviso pradejo lyst mintys..kad mirsiu pati gal pas kokia buderja reik nueit..ar dar kur..nes baznycioj tai jau beveik gyvenu...

uzuojauta tau...gedulo laikotarpi tiesiog reikia isgyventi, tai laikas kai susitaikai su netektimi, ir tik laikas tau cia gali padeti, o ne burejos..ir nesiek su mistika savo isgyvenimu apie kuriuos cia rasei, tu tiesiog pastebi, tai kas tau primena prarasta zmogu, nes daug apie tai galvoji...turbut taip ir turi buti: leisk sau gedeti

na...gal...bet jau per daznai viska matau...ir per daug tai slegia...

Vilnoja, aš tave suprantu. Bet paguosti tai net nėra kaip, nes bus dar sunku, kurį laiką tikrai bus. Gedėjimui juk skiriami visi metai. Tai yra liūdni, sunkūs, graudulingi metai, nes tavo dalis buvo atplėšta nuo tavęs, žaizda turi sugyti. Ir skaudės dar tau, bet kaip nors laikykis, nežinau net kaip:(

Zinau, kad sitas pasaulis neteisingas...bet kodel kai pagalvoji - viskas atsitinka...
taip pat kaip ir kalios dienos atgal - draugei sakiau - neik i kluba jauciu kad tada susipyksi su savuoju...ir taip ir buvo - skiriasi... as bijau kam ka patart, ar pasakyt...viskas pildosi... as pagalvojau, kad su mano tacka kazkas turi but...ir uzkabino ja aisktelej ir pabego...

nėra pasaulis neteisingas, pasaulyje viskas labai darnu ir su tikslu.
Tau iš to skausmo jau viskas atrodo tragedija. O gal ir intuicija jautresnė, kas ten gali žinoti. Bet ir mintys nėra jau toks nekaltas dalykas. Jos juk materialios.

tiesiog sunkus dabar metas ir nieko čia nepadarysi.

Tai labai individualu. Man asmeniškai po metų buvo nė kiek negeriau.

Vilnoja, stprybės tau, laikykis. Tau dabar sunkus laikotarpis, tapai labai jautri, todėl ir labiau pradėjai atkreipt dėmesį į visokias smulkmenas ir sutapimus. Nors tai ir banaliai skamba, bet ... laikas gydo žaizdas. Darkart stiprybės tau.

gal..bet..Zinot..sekmadieni tik bus du menesiai..o ilgesys nerealus...o dar taip sunku..kai is visu pusiu slegia...tie santykiai su jo tevais..draugu trukumas...ir kitka... As labai pavargau kovoti....as paprasciausiai issisemiau...

Vilnoja - dabar pats sunkiausias laikas gedėjime..... ateina suvokimas kad nebėra, ir daug jausmų - ir pyktis ir bejėgiškumas, ir neviltis...
Santykiai su jo tėvais - na kam tu dar skaudini save ir bendrauji? brauk juos iš savo gyvenimo. neleisk savęs skaudinti. ir kovoti.. nereikia. netektis - laikas kai reikia susitaikyti ir leisti sau liūdėti.. išlieti savo skausmą iki galo.
PAs būrėją - na ką ji Tau pasakys. eik pas gerą psichoteraputą, paprašyk antidepresantų. bus truputį lengviau. o po to laikas darys savo. pats baisiausias laikas - iki pusės metų po netekčių. . . po truputį po žingsnelį išbrįsi iš skausmo ir nevilties. ilgai tai trunka. ir ne metus gali užtrukti...