Manto gimimas - Gimdymo istorijos

Atleiskit mamytes uz grafomanijos priepuoli:

Manto atsiradimo istorija nuo pat pirmuju valandu buvo labai jau netradicine, bet palikim tas pikantiskas detales ir paziurekim kaip viskas klostesi toliau… Iki penkto menesio rijau marinuotus agurkelius stiklainiais ir visiems zvengiau i akis, sakydama, kad nestumas – fignia: gyveni ir vargo nematai. Penktam menesukyje susopo nugaryte… Is pradziu tik ikyriai maude, bet nuo 6 menesio jau sunkiai begalejau pamiegoti. Septinto menesio pradzioje paziurejau i savo pilva ir supratau, kad daugiau issitempti jis tikrai negali… Klydau. 8 menesi nei viena is soniniu kombinzono sagu nebeuzsisega (izuliai atmetu vyro uzuominas, kad gal man reiktu naujas kelnytes nupirkti, atreziu , kad jau greitai galesiu savo senuosius dzinsus nesioti… ;-). Vyras ziuredamas i mano pilva galu gale suvokia, kad gimdymo ko gero isvengti nepavyks ir imam skaityti knygutes apie tai kaip kvepuoti bei masazuotis…Ima zvengas, jauciuosi kai Pavlovo suo, kuriam tuoj susidarys salyginis refleksas apsiseilioti nuo tu “treniruociu”… Darbe vaikstau zombio veidu, raudonom it buliaus nuo nemigos naktim ir visi ima sokineti man is kelio ir kokios lechkavushkes tankui is po koju. Nepazistami zmones gatveje pradeda keistai sypsotis ziuredami i mane. Pykstu ant ju. Lapkricio 19 vaziuoju priespaskutiniam patikrinimui pas gydytoja. Didzioji diena numatyta lygiai po savaites. I klausimus kaip sekasi pamiegoti ir kovoti su nugaros skausmais, optimistiskai atsaunu, kad tai jau nesvarbu, nes po savaites viskas issispres savaime. Gydytoja atsargiai ima man priestarauti, kad tai nebutinai tiesa, kad tai visai normos ribose gali ivykti pora savaiteliu veliau ir cia man pries akis atsiveria perpektyva dar tris savaites tampytis kai katei su pusle… Nu neeeeeee!!!! Sitaip mes nesitarem!!!!! Arshiai aikinu, jog buvo pasakyta, kad lapkricio 26 ir viskas, po to nors pirstuku krapstykit, bet ilgiau kankintis as nesutinku. Gydytoja muset nutaria, kad su nesciom moterom geriau nesigincyti ir nuolankai pataria “krapstymo” strategija aptarti po savaites. Karingai nusiteikusi isriedu namo, bet nuvaziavus pora kvartalu nuo ligonines sustoju sankryzoje ir cia masiniuks pasakes “sudie” isleidzia paskutini kvapa. Priimu, tai kaip tikra zenkla, kad gimdysiu greitai, kol dar nespejom masinos pataisyt (nu turi juk viskas buti ne taip kaip nuplanuota, gimdymas kaip ne kaip) ir dziugiai pranesu tai vyrui. Jis lieka skeptiskas (kaip visada), bet kai pasirodo, jog sulauziau kazkokia tai yyyypac reta detale, kuri normaliem zmonem niekada neluzta, ir kad vien tos detales teks laukti daugiau nei savaite – nenorom patiki mano pranashystemis. Visa savaite tylu. Sestadieniui tradiciskai priplanuoju kruvas darbu, bet 5 ryto prabundu nuo didelio noro subegioti kur karaliai pesti vaiksto. Atsisedu, atsipuciu ir kad sliuksteli is manes…. Is pradziu nustembu kada gi as tiek vandens prisiplempt suspejau, bet po to i sirdi isimeta abejone, kad TIEK as tikrai negeriau. Ir tikrai, skystimelis toks graziai ruzavas…. Hmmm… Isiklausau i savo pilva ir nieko blogo nejaciu … Visai nieko… Miegai issilakste tai nutariu nueiti i dusha “prasiplauti smegenis”. Visa laika gusiais sliukscioja tas paslaptingas ruzavas skystimelis persantis minti, kad tai jau tikrai paskutine tiesioji. Nesitiki. Replioju i miegamaji. Brangusis miega teisuolio miegu. Imu nedrasiai koseti. Jokios reakcijos. Uzdegu sviesa… Sakau laikas keltis, reik vaziuoti. Veikia daug geriau nei kava. Nelabai tiki, bet nesirizta arciau pasidometi kas ten is manes varva. Ramiai isgeriam kavos. Issikvieciam taksi. 8 ryto ilinguojam i gimdymo skyriu. Kai paskau, kad man vandenys nubego pries pora valandu visi ima begioti it pamise, vos ne su paltu pasauna mane i karucius ir ima matuoti viska ka tik gali. Atsokuoja zavulingas gydytojas su praktikantu. Ilgai netempdami gumos jie ten sukisa rankas iki alkuniu ir kazko iesko, bet man jau vienodai sviecia. Dziugiai pranesa, kad as atsidariusi 1 cm ir kad siandien gimdysim (o as ka, maniau pyragus kepsim?…). Saremiu nerasta visai, todel isvaro mane lakstyti po koridorius. As savo ruoztu isvarau vyra pabaigti mano penktadieni pradetus darbus (mes dirbom toj pacioj klinikoj, kur as ir gimdziau), o pati leidziuosi i nesibaigiancia kelione ratais, o kaip nebuvo saremiu, taip ir nera. Vidurdieni jau bunu susipazinusi su visu ligonines personalu ir valytojomis, spejusi pasnekinti keleta svieziu mamyciu. Nelauktai sutinku mane priemusi gydytoja ir shis ishpucia akis uzmates mane zvaliai atzygiuojancia jam priesais. I klausima ka as cia veikiu be jokios gedos atraportuoju, kad metu svori. Pazvengiam abudu, kad blaskymasis koridoriuose gal ne pas oprimaliausias budas siuo atveju ir einam ziuret kas ten darosi. Vis dar tas pats 1 cm :-(. Paaiskino, kad reik pradet stimuliuot. Prijunge laseline ir paliko mane voliotis lovoje. 1 val. dienos paskambinu vyrui, ir sakau, kad man nuobodu. Atejo, sedim abu, plepam apie nieka, net neidomu. 2 val. patikrina – nieko. Padidino doze. 3 val pradejau justi saremius. Visi dziaugiasi ir dar labiau padidina doze . 4 val man jau visai gyvenimas nemielas, prasau nuskausminanciu. Sako epidurines dar negalima, bet suleidzia intraveninius. Praso pakenteti dar BENT valanda. Poveikio jokio, tik tiek smegenys isejo atostogauti, tad kai uzeina saremis - uzmirstu kvepuoti. Daktaras uzmato, kad vaikui truksta deguonies ir ipuoles i palata atlauzia vyrui velniu, kad nepriziuri, jog as tvarkingai kvepuociau. Toliau kvepuojam dviese: vyras rekia i ausi ”kvepuok” ir su tais zodziais as kai zuvis ant kranto ziopteliu karteli. Saremiai eina vienas po kito. Darbuojames taip pusvalandi, kol man truputi prasvieseja smegenine ir nutaikiusi tarpeli tarp saremiu sushvoksciu vyrui, kad noriu numirti ir tuoj pat... Jis nutaria, kad to jau per daug ir eina gaudyti gydytojo. Antgamtisku budu ikalba ji patikrinti mano antra gala. 5 cm. Man nuo sios zinios atsiveria antras kvepavimas ir as istaikau proga surikti: “Epidural. NOW !!!!!” Po 15 minuciu materializuojasi anesteziologas susiruoses pakereti mane savo zavinga sypsena ir ilgoka paskaita apie galimus epidurinio nuskausminimo shalutinius efektus. Rekiu jam, kad viska zinau ir komanduoju vyrui mane greiciau sodinti. Ryztingas ir tikslingas mano pasiruosimas itikina anesteziologa, kad klausytis paskaiteles as nenusiteikusi. Anesteziologas pasitaike profas kokiu reta: jauciau pasiruosimus, ir kartu ateinanti saremi. Pradejau rekt, kad palauktu kol praeis saremis, nes neissedesiu ramiai, o jis pasirodo jau viska baiges… Saremis atejo ir ne kiek nelengvesnis nei pries tai buves. Pradejau bliaut balsu, kad neveikia tas jusu epiduralas… Bet atejo antras jau lyg ir lengvesnis, o trecias jau visai juokingas… Uzmigau iskart, kai tik pradejo veikti vaistai. Miegojau kai kudikis 2,5val, kol nelauktai ivirto i palata gydytojas su pilna svita ir apreiske, kad suletejo vaiko sirdies ritmas ir, vadinasi, jau laikas stumti. Jo istikimieji elfai (sesutes ir praktikanto pavidalu) atidenginejo visokius pribambasus skirtus vaiko priemimui mane patikrino ir pareiske, kad as atsidariusi 10 cm ir vat dabar mes stumsim. Hmmmmm…. Tai, kad as nieko nejauciu, jo visai nesuglumino. Gavus atsakyma is serijos: nemoki – ismokysim, nenori – priversim, susitaikau su likimu. Gavau instrukcijas ir pradejom komandini darba: gydytojas pasakoja anekdotus (visi esantys palatoje leipsta juokais) viena akimi stebedamas monitoriu. Kai mato ateinanti saremi, per viduri sakinio rekia: “Pasiruost… Vaziuojam!!!” Ir cia jau as paremta praktikanto ir brangiojo vyrelio bandau kaip nors pagimdyti. Gimdziau beveik valanda ir per ta laika mes spejom keleta pozu isbandyti ir turiu pasakyti, kad bent jau man, kabant ant skersinio (toks, kur uzsideda ant lovos ir ant jo gali pasikabint per pazastis) buvo patogiausia (kaip ne kaip motina zemele irgi daro savo darba). Pries pat gala minutes begyje gydytojas transvormuoja lovos gala i gimdymo stala ir pradeda kazka ten burti… Po keliu saremiu sako”matau kad plysim: kerpam, ar paliekam kaip yra?” Sakau paliekam ir gimdom toliau. Jauciu kaip plysta audiniai kai iseina galvute, bet epiduralas veikia ir skausmo nejauciu. Dar vienas saremis ir pajuntu ant pilvo tyliai besiskundzianti kamuoliuka: ruzava kaip parseli, grazu kaip biesyti su lekstes dydzio akimis ir it malunas besimalanciomis galunemis… 3,95 kg, 10 balu pagal Angara. Tetis pamirsta visus jam skirtus ipareigojimus ir akiu atpest negali… (taip ir sekiojo kaip uodega paskui sesute, kol ji svere, matavo, pediatras apziurinejo ir galiausiai nuprause). Per ta laika mane sulope ir as gavau mazeka i rankas, kad pamaitinciau. Nu cia Mantas parode, kad jis ne is kelmo spirtas. Cia svieziai iskeptos mamytes mintys nukrypo link zemiskesniu dalyku ir naujasis tevelis gavo isakyma nukauti bent bizona. Bizonai apylinkeje nesigane, tai tetis parleke net priduses su trim sumustiniais kuriu du atiteko didziajai “darbininkei”. Pavalge, perejom i pogimdymine palata ir nieko nelauke sumigom. Taip prasidejo naujas gyvenimas su Mantu.
Is savo patirties padariau isvadas: gimdymas – juoku darbas (nu pora valandu skausmo, bet rezultatas to vertas) palyginus su nestumu. Lengvu jums gimdymu, busimos mamos.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis