Mano sūnau,
Džiaugsmą į mūsų širdis atnešei jau tada, kai buvau dar toks mažutėlis, kad tave vos galėjome įžiūrėti echoskopo padarytoje nuotraukoje. Bet jau tada Tu tapai dideliu džiaugsmu, tėvelių akyse išspaudusių pirmąsias laimės ašarėles. Lapkričio 23 d. mes su tėčiu sužinojome, kad liepos pabaigoje į pasaulį pasibels nauja gyvybė tai Tu. Pradžioje nebuvo lengva, sunku buvo kol susidraugavome. Viskas buvo neskanu, kvapai pykindavo, žmonės erzindavo, bet vienintelis Tu sūnau, buvai tarsi stimulas vedantis tolyn ir suteikiantis kantrybės. Dėl tavęs iškentėjau tą sunkų periodą ir poto viskas buvo tarsi nuostabiame sapne. Pirmieji Tavo judesiukai po širdele, vis stiprėjantis judesių pokalbis tarp manęs ir Tavęs. Pradėjai galiausiai kalbinti ir tėtį, o po kurio laiko ir visą aplinkinį pasaulį. Rodos pilvelis tau tapo per ankštas, vis bandydavai iškišti tai rankytę, tai kojytę arba net užpakaliuką. Jaučiausi puikiai, sveikata buvo gera, visai nebuvo sunku. Su kiekviena diena vis labiau laukiau Tavo atėjo. Ir ta diena atėjo. Gydytoja nustatė, kad Tu turėtum gimti liepos 23d., tačiau atėjus šiai dienai jokių požymių, kad Tu ruoštumeisi išvysti pasaulį nebuvo. Šiek tiek kėlė nerimą Tavo nenoras pamatyti mamą ir tėtį. Gal tas nerimas buvo labiau panašus į laukimą, pasimatymo su Tavimi laukimą. Taip Tavęs belaukiant praslinko dar trys dienos. Liepos 25d. taip pat nieko ypatingo nežadėjo, tačiau po pietų supratau, kad greitu metu Tave pamatysiu pasirodė gleivių kamštis. Liepos 26d. naktį ~4h nakties pabudus iš miego supratau, kad mūsų pasimatymas tuoj įvyks man nutekėjo vandenys. Pažadinau tėtį, jis aišku iš pradžių išsigando, bet aš jį nuraminau kad nieko blogo, tačiau jau reikia ruoštis ir vykti į sutartą susitikimo vietą. 4:30h mes jau vietoje. Mus priima maloni akušerė. Ji užpildo visus reikiamus dokumentus, duoda man rūbus persirengti. Klausia ar man neskauda, ir keista tačiau man skauda labai retai ir vos tik vos. Pagaliau mes palatoje. Įsitaisau lovoje. Dar viena maloni akušerę uždeda įrangą, kuri padės išmatuoti Tavo širdies tonusiukus, juk reikia žinoti kaip Tu laikaisi. Apie 5:30h mus pirmą kartą apžiūri gydytoja Vaiva Mačiulionytė, tačiau apžiūra nėra labai maloni. Mažai atsidaręs gimdos kaklelis, sunku apčiuopti Tavo padėtį. Apžiūra tokia ilga ir skausminga, kad Tavo tėtė neatlaiko jam pasidaro silpna. Man neramu, kodėl viskas taip ilgai trunka. Nerimą padidina tai, kad gydytoja akušerės paprašo pakviesti kitą gydytoja. Ši gydytoja apžiūri ne taip skausmingai ir ilgai, bet nieko paguodžiančio nepasako. Pasirodo, Tavo padėtis bloga, jeigu nepasisuksi mažyli, tokioje padėtyje pats gimti negalėsi, Tave teks išimti per mano pilvelį. Telieka laukti 8h, kada pasikeis pamaina, atėję nauji gydytojai nuspręs ar Tu galėsi gimti pats, ar Tave išims per mano pilvelį Cezario pjūvio operacija. ~9h į palatą sueina net keturi gydytojai tada suprantu kad padėtis tikrai rimta, jie susirūpinę dėl Tavęs, man taip pat neramu. Ramina tai, kad tarp šios pamainos gydytojų yra mano gydytoja Neringa Kaupaitė, kuri prižiūrėjo mane ir Tave viso neštumo metu, kuria aš pasitikiu kaip gera specialiste, kuri nenuvylė manęs nė karto. Po apžiūros visi gydytojai išeina ir gydytoja N.Kaupaitė lieka man ir tėveliui paaiškinti kokia yra padėti. Pasirodo, Tu sugalvojai gimti ne pakaušiu, o kaktyte į priekį. Tokioje padėtyje natūraliai Tu negalėtum gimti, yra tikimybė kad Tavo padėtis pasikeis, tačiau tikimybė maža. Gydytoja siūlo operaciją, o aš nenorėdama rizikuoti Tavo sūnau sveikata ir ypač gyvybe sutinku. Prasideda pasiruošimas operacijai. Naujos pamainos akušerė labai maloni, ji viską man paaiškina, guodžia kad nesijaudinčiau. Man pastato lašelinę, įvedą šlapimo dreną. Neramu, šiek tiek bijau. Niekad nenorėjau kad Tavo atėjimas būtų būtent toks. Visad norėjau pati Tave pagimdyti, paimti ką tik gimusį ant rankų, pasisveikinti su Tavim, tačiau rizikuoti nenoriu, neištverčiau Tavo netekino, neištverčiau nei menkiausio Tau sukelto skausmo. ~10:15h mus išveža į operacinę. Tėtė mus palydi, palinki sėkmės, pabučiuoja trumpam išsiskiriant. Jis lieka už durų laukti Tavęs, kad ir kaip norėčiau, kad jis būtų šalia, deja tai neįmanoma. Aš sėdžiu ant operacinės stalo ir laukiu kada bus suleista nejautra. Drebu. Bijau, bet ne dėl savęs, dėl Tavęs sūnyti. Dar kelios minutės ir maloni šiluma užlieja kojas, dingsta drebulys, apima malonus svaigulys ir kažkokia ramuma. Išgirstu gydytojų žodžius pradedam. Laukiu nors kokių pojūčių, deja nieko jokio skausmo, jokių jutimų. Mane perspėja kada ims jūsų mažylį galite pajausti dusinimą krūtinėje, neišsigąskit, giliai kvėpuokit. Ir tai įvyksta taip staiga, pritrūksta oro, sunku kvėpuoti ir lyg iš kažkur toli pasigirsta silpnas verksmas ir girdžiu gydytojos žodžius: 10:32, berniukas. Man Tave parodė. Norėjosi ištiesti rankas ir Tave apkabinti, pasakyti kaip Tavęs laukiau, kaip pasiilgau, kaip myliu, deja Tave nunešė. Aš tik girdėjau Tavo verksmą, o mano skuostais riedėjo ašaros laimės ir džiaugsmo ašaros. Tėtė vėliau pasipažins, už operacinės durų išgirdęs Tavo versmą irgi apsiverkė taip mes stipriai Tavęs laukėm. Dar operacinėj girdėjau, kaip pasakė Tavo svorį: 3800g, ir ūgį: 55cm. Tėtė Tave palydėjo į reanimacijos skyrių, atnešę Tau reikalingus daiktus. Kuomet pamačiau Tavo tėtį po operacijos, jis buvo visas švytintis, laimingas ir išdidus tada pareiškė, kad matė Tave ir kad dabar Tavęs nesumaišytų su 1000 tokių mažų leliukų kaip Tu. Antrasis iki pat dabar besitęsiantis pasimatymas su Tavimi įvyko pavakare apie 18h. Net nežinojom abu su tėčiu ką daryti kai mums Tave atnešė, abu tik žiūrėjom į Tave, šypsojomės ir braukėm laimės ir džiaugsmo ašaras. Aš tą patį vakarą atsistojau ant kojų, pradėjau vaikščioti, pati viską dariau. Nenorėjau, kad kas nors kitas rūpintųsi Tavimi, todėl turėjau tikslą kuo greičiau sustiprėti. Ir man pavyko, gan greitai atgavau jėgas ir dabar kiekviena akimirka praleista su Tavimi man jų suteikia vis daugiau. Man ne gaila nei vienos bemiegės nakties, nei nutirpusių rankų nuo Tavo supimo, nei galvos skausmo kuomet Taus skauda pilvelį ir negali užmigti, aš visą tai priimu kaip dovaną, kurią gavau kartu su Tavimi. Tu kiekvieną minutę pripildai laimės, Tu suteiki prasmę gyvenimui, Tu paguodi kai liūdna, nuramini kai neramu. Tu pavertei visus daiktus, pinigus, turtus beverčiais, nes brangiausia ką turiu esi Tu. Mano mažas sūnau, aš myliu pasaulį, nes jame esi Tu, aš myliu Tave nes Tu ir esi mano pasaulis !
jezus marija,kad sugriebe uz sirdies



Laizanika, super...

Ačiū mergaitės
Nepatikėsit, bet aš pati rašydama verkiau


Nu ir suvirkdei mane LAIZANIKA

Jetau kaip grazu

Laizanika labai grazu!
Labai dziaugiuosi uz jus!

Paleidau ir as asarele,baisiai jau grazu
super istorija,10 balu
aukit sveikuciai

super istorija,10 balu


vaje, kaip grazu!

Labai labai grazu


Stiprybes, kantrybes ir visokios kitokios sekmes auginant savo brangenybe

Labai graži istorija


