Tai va prisėdau parašyti įspūdžius.
Kai pamačiau šią loteriją kataloge, pagalvojau va ir vėl kažkam pasiseks, ir tas kažkas aišku būsiu ne aš.. Iš pradžių net negalvojau dalyvauti loterijoje, bet tik darydama užsakymą ekspromtu nupirkau kojinę, kurią vėliau padovanojau vyrui ir per Kalėdas ji sėkmingai buvo prikrauta dovanų . Įmetant į urną užpildytą bilietą suvirpėjo kažkas viduj, o gal? Juk viltis miršta paskutinė... Laukiau Kalėdų, jos praėjo atėjo ir Naujieji metai. Vis prisimindavau apie šią loteriją, bet kadangi jau šventės buvo praėję, galvojau jog nelaimėjau. Ir štai sausio - ąją sulaukiau skambučio, buvau dar nesumokėjusi už paskutines prekes, tad persmelkė negera nuojauta , kad va jau turbūt per ne lyg ilgai nesumokėjau ir ką nors negero pasakys, bet išgirdus , kad laimėjau kelionę netekau amo, anksčiau nesuprasdavau ką tai reiškia dabar jau žinau
Tai štai padėjus ragelį pasigyriau darbdaviams, turėjom svečių tad visi per pusvalandį jau žinojo, kad aš važiuosiu pas Santa Clausą.
Šiek tiek apsipratau su šia mintim ir pradėjau ruoštis. Neturėjau paso tik asmenybės kortelę, tad teko skubiai darytis. Ir šiaip buvo krūvos malonių rūpesčių.
Ir štai atėjo Ta diena. Kadangi buvo pranešta jog Oro uoste reikia būti anksčiau 1,5 val prieš skrydį. Jau 11,30 buvome tenai. Tuomet nenumaldomas laukimas, ir pirmas skrydis lėktuvu.Helsinkyje laukėme 5 valandas, tad oro uostas buvo pereitas gal keturis kartus. Čia ir pirmoji panika apėmė, mat niekas nei rusiškai nei vokiškai nesuprato, tad teko vyrui laužyti liežuvį ir problemos išsisprendė. Antrasis dalykas, nelabai maloniai nuteikiantis buvo tai, kad iki pat lipimo į lėktuvą nesutikome latvių, juk mes nieko nežinojome, nei kas nei kur nei kaip. Susitikom, susipažinom, susidraugavom. Nuskridome į Rovaniemi ten mūsų jau laukė gidas - jaunas gal 25 metų vaikinukas, kalbantis rusiškai, tad pasijaučiau kaip namie . Kadangi Rovaniemi buvome tik 22.00 iš karto mus nevežė į mūsų namelius, jie buvo mediniai dažniausiai bordo spalvos, vienas namelis du įėjimai, kuriame buvo virtuvėlė, sauna, dušas ir nemažas miegamasis su dviem lovomis ir TV , palėpėje buvo dar dvi lovos.
Taigi tą vakarą įėjom pakvėpavom medžių kvapo ir griuvom lovon. Miegojom kaip kūdikiai, 8 ryto ėjome pietauti į bufetą. Pusryčiai ten švediškas stalas, visko pridėta, tik noro reikia turėti. 10.00 val. Atvažiavo Aleksij - mūsų gidas, ir nusivežė į miestą (mat nameliai buvo užmiestyje ). Ten gavome, kostiumus, batus, šalmus.. Toliau sekė kelionė prie sniego motociklų, paaiškinimai kaip vairuoti, ir kelionė jais per upes, ežerą, laukus ir miškus. Skamba turbūt kaip pasakoj, bet taip buvo. Nuvažiavę sniego motociklais gal 15 km atvykome į šunų fermą, kurioje jau laukė mums paruoštos šunų kinkinės. Kuriomis nuvažiavome irgi apie 15 km, tai buvo nuostabus jausmas aš sėdėjau rogėse, o vyras vairavo.. Pasijautėme tikrais šiauriečiais.. Tik vienas trūkumas lauke buvo -26 laipsniai šalčio, tad aš nejudėdama rogėse sušalau. Gerai, kad atvažiavome vėl atgal į tą pačią šunų fermą, čia mus vaišino karštomis sultimis ir suomiškais meduoliais. Pasėdėjome, pasišilome, ir vėl ant savo žirgų sniego motociklų. Grįžome į miestą, ten sužinojome, jog vakare 18.40 vėl važiuosime į miestą. Ir vėl keliausime į Safarį tik jau nebe dieninį o naktinį. Taigi sutartu laiku mes susirinkome su latvių šeima, ir dviem merginomis iš Estijos, ir keliavome į mišką, ant kalvos tai buvo apie 20 km . Kelionė vyko sniego motociklais, miške sukūrėme laužą, iškepėme dešrelių, suomiškų blynų, išsivirėme arbatos. Smagiai pasėdėjome. Namo grįžome tik 24 val. Dar nuėjome į sauną susišilti. Ir vėl į lovas.
Kitą rytą vėl pusryčiavome, ir 10.00 iškeliavome į Santa Clauso būstinę. Vėl kelionė per ežerus , ir upes, atvažiavome, susitikome su pačiu Santa Clausu, tik kalbėti nepavyko, mat jis angliškai kalbėjo . pasivaikščiojome po šio seneliuko miestelį, gėrėjomės elfėmis, kurios vaikščiojo su ilgais raudonais sijonais ir žaliomis liemenėmis, bei raudonomis kepurėmis. Iš Santa Pašto išsiuntėme atviruką mano senelei, dabar ji jaučiasi lyg pati būtų su šiuo žmogumi susitikusi. Tiesa, pats Santa Clausas čia vadinamas jolapukiu kas reiškia senas ir juokingas ožys, ir tai priimtina visiems. Beje šis žmogus atrodo panašiai kaip ir visi įsivaizduoja, tik jo barzda yra išpuoselėta ir garbanota, balta ir svarbiausia tikra. Jis pats apsirengęs marškiniais , kurie išlenda iš po trumpos liemenės. Kelnėmis iki kelių ir kojinėmis dryžuotomis iki kelių ir kas be ko raudona kepure. Jo ofise yra didžiulė lentyna tikrų knygų , kurios yra apie 1,5 m dydžio. Ką gi pasivaikščiojome po miestelį , nusifotografavome su elniais ir iškeliavome namo. Tą vakarą dar pavakarieniavome visi kartu.Ir apėmė liūdesys, kad pasakau jau baigiasi. Kitą rytą vėl pusryčiai. Ir 13.00 kelionė į oro uostą, ten suvenyrų pirkimas ir skrydis namo. Grįžus į Vilnių jautėmės atsigavę, ir laimingi, kokie seniai nebuvome, nors mes jau vedę beveik du metai tai buvo tarsi povestuvinė kelionė. Esu dėkinga Oriflame už tokią puikią kelionę. Ir visiems kas netiki jog laimėti galima sakau tereikia žaisti ir.... laimėsit.
