QUOTE(*Mirabella* @ 2012 06 05, 21:31)
Nesutinku

Jeigu jautiesi kaip kovos lauke, ne tik, kad neini teisinga kryptimi, bet netgi sakyciau priesingai. Arba turi praeities priezasciu pasekmes arba tau visais imanomais budais bandoma parodyti, kad ne ten eini kur reikia...
Jeigu nera kovotojo, nera ir kovos. Reikiamas pamokas galime priimti taikiai ir be kancios. Tik mums rinktis kuriuo keliu eiti
Man atrodo, kad rausva debesele apie kovą nekalbėjo
Tačiau pasisakysiu kitu klausimu: jau ne pirmą kartą skaitant susidaro nuomonė, kad yra demonstratyviai bijančių, vengiančių žodžių "kova", "kovotojas" ir pan. Atrodo, kad gyvenime ruošiamasi (ir daroma) taip tyliai, tykiai nugyventi ginkDie nieko nepaliečiant, su niekuo (ir su savimi) nekovojant, viską taip švelniai, meiliai, ružavai ir neskausmingai praeinant, apsimetant, kad nieko nejauti ir nieko tau neatsitiko, o jei jau kas užsimena apie kovą, tai pats kovos būdas priimamas kaip klaida, nuodemė ar dar koks biesas. Tiesa, nepateikiama ir sprendimo alternatyva. Skamba, kad pats žodis "kova" kelia kokią tai baimę, pasibaisėjimą, ir pan.
Man labai įdomu odėl?
Rašau, nes pastebiu jau net masinę tokią tendenciją: gyventi nekovojant, mąstyti tik pozityviai ir pan. Tokia "geručių-pūkučių, pusi-musi" banga. Skamba ir atrodo labai nenatūraliai, labai prievartiniai ir nesuprantu iš ko tai kyla - ko gi tikimasi: spazmų, "užkietėjusių vidurių" ar efemeriškų laimės dulkių, nusileidžiančių iš dangaus?!
Dar įdomiau, kad realiame gyvenime NEMATAU jokių pokyčių: nesusidūriau su pagausėjimu "pūkučių", nepajaučiau mažiau esant kovotojų už būvį, tačiau forumuose - MASINIS geriečių antplūdis!
Gal kas žino tokios bangos priežastį?
Papildyta:
QUOTE(Raudona Saule @ 2012 06 05, 21:59)
jau geriau pries gaunant nuspresti su kuo eit
Su kuo nuspręsit, iš to ir gausit