Psichologiskai jauciausi puikiai - tiek pirmaji, tiek antraji karta, netgi sakyciau, kazkaip pakyleta. Bet manau, kad reiktu, jog gimdymo skyriuose butu toks psichologo etatas, nes juk buna visko. Pvz., kai gimdziau vyresneli, tai sesutes prasitare, kad viena mamyte pagimde ir pabego, o jos, sesutes, niekaip negali nuramint kudikio, kuri ji paliko. Sake, matyt, vaikelis jaucia, kad mamytes nera ir verkia nenumaldomai... O man taip sirdi uzspaude, taip pagailo to mazo mazulycio zmogucio, atejusio i si pasauli

Ir dabar daznai apie tai pagalvoju... Jei butu buves psichologas, tai gal mamytei butu laiku suteikta psichologine pagalba ir ji butu nepabegusi, nes anot sesuciu, ji neatrode kad butu is asocialios seimos ir matyt jai buvo ta vadinama pogimdyvine psichoze ar kas panasaus...

Maza kam kokiu bedu yra.... Psichologas tokiais atvejais tikrai praverstu....