Mano vyras įvaikintas ir aš to nežinojau

Šiuo metu esu labai pasimetusi, tiesiog jaučiuosi, kaip nesvarumo būsenoje. Noriu trumpai papasakoti savo istoriją, ir galbūt, sulaukti patarimų, kaip elgtis šioje situacijoje. Galbūt kitiems žiūrint iš šono, ji neatrodys taip dramatiškai. Galbūt sulauksiu patarimų ir pastebėjimų, kurie padėtų vėl susiorientuoti savo mintyse.
Ištekėjau antrąkart. Mano vyras vienturtis, kurį užaugino vieniša, turinti fizinę negalią, moteris. Man buvo papasakota, kad vyras gimė ne Lietuvoje, jo tėvas pradėjo gerti ir todėl motina jį paliko, grįžo į Lietuvą su sūnumi. Viskas atrodė labai gražu, motina išsilavinusi, materialinė padėtis puiki. Tik vienas minusas, kad sūnus labai priklausomas nuo motinos, o motina valdinga. Bet galvojau, kad visi vienturčiai sūneliai turi šią ydą. Galvojau, kad su tuo susigyvensim.
Viskas pakrypo kita linkme, kai gimė mūsų vaikas. Aš tikėjausi, kad jo motina anūką apgaubs begaline meile, juk tai jos - vienintelis anūkas. Bet... ji tik atlikdavo pareigą - atsiuntė giminaitę su vynuogių keke aplankyti į ligoninę gimusio vaikelio (kaip ji sakė - ateis mano atstovas). Na ir toliau nieko gražesnio, nieko jausmingesnio. Žodžiu, labai šalta, oficiali "močiutė".
Ir prieš keletą dienų, aš sužinojau tokį dalyką: mano vyras yra ne tos moters vaikas, o ĮVAIKINTAS. Galvoje sukasi karuselė. Kas mano vaikas, iš kur, kas jo seneliai, kokia vyro praeitis, kokia jo patirtis? Kodėl jie mane apgavo, kodėl melavo? Ar gi aš neturiu jokios teisės žinoti kas mano vaiko protėviai? Ar gi aš neturiu jokios teisės??????
Anyta su vyru atsitvėrė tylos siena. Jie nieko nekalba. Aš, anot jų, neturiu teisės lįsti į JŲ gyvenimą. O kaip aš? Kaip mano vaikas?
Patarkit, kaip elgtis tokioje situacijoje? Nenoriu jų skaudinti, bet nenoriu, kad man būtų meluojama. Kodėl tik jie - motina ir sūnus - yra šeima? O kaip aš su vaiku?

Nelabai supratau problemos, kaip ją iškėlei - problema ta, kad nežinojai kad tavo vyras įvaikintas? problema tame, kad tai nuo tavęs nuslėpė? problema ta, kad tavo vyro šeima - jo įmotė, o ne tu su sūneliu?

Man tai nebūtų buvusi problema, kad vyras yra įvaikintas, jei aš tai būčiau žinojusi nuo pat pradžių. Bet kai visa tai nuslėpta, kai tai turi sužinoti iš svetimų žmonių, tai yra labai skaudu. Be to, man turbūt dar labiau dėl to nepasisekė, mūsų šeimoje niekad nebuvo jokių paslapčių, mes žinom savo šeimos istoriją bent 3-4kartas atgal. Niekad niekas nebuvo slepiama, ar yra kuo didžiuotis, ar ne. O mano vaikas negalės sužinoti, iš kur jo tėtis (jis, pasirodo, net ne lietuvis). Manau, kad aš ir mano vaikas turim teisę žinoti tai, žinoti visą istoriją. O vyras ir anyta mano kitaip - kad aš neturiu teisės net paklausti, kad turiu pasitenkinti tuo, kas man pateikta (čia panašiai, kaip vienišos mamos pasako, kad buvo tėtis lakūnas, skrido ir pradingo...). Mane tai baisiai skaudina. Aš net mąstau apie skyrybas, nes nebepažįstu tų žmonių, visa ką jie sakė - tai tik jų sugalvotas melas.
P.Kikimora, tu teisingai supratai, ką išvardinai, tai ir yra problemos.

Nesuprantu sureiksminimo problemu tu kurios ir net ne problemos . Koks skirtumas kas ten kaip buvo , tu del to kad neaisku kas senelis , gatava is vaiko atimt teva ?
Na niekaip neisikertu , na nenori sakyt nereikia , nejau is to reikia daryt katastrofa . Super moteris kad sugebejo uzaugint vaika .
Galima padaryt prielaida kad jie net nezino kas jo tevai ir zinot nenori , tai tada tavo isterijos tik skaudina juos .
O del lankymo ir begalines meiles , cia neprivaloma siaip . To teikalauti negalima . Nores myles , nenores nemyles , deja taip jau yra , tu jiems esi ne gimine tuo labiau jei jis yra ivaikintas .
Tokia realybe .O daryt isterija kur reik salto proto deja nereik .
Su laiku suguls viskas i savas vietas.

Manau, kad moters problema ne tai kad vyras buvo įvaikintas, o tai kad nei jis nei jo įmotė nenori apie tai su ja atvirai pasikalbėti. Ir tikriausiai net nesvarbu kas buvo jo tėvai ir seneliai (gali būti, kad ir jo įmotė apie tai nieko nežino), tiesiog manau, kad šiuo atveju širdį žeidžia, kad artimas žmogus nenori (o gal nedrįsta ar bijo) atsiverti.
Manau reikia tiesiog palaukti, gal ateis toks laikas, kai žmonės panorės išsipasakoti. Gal tiesiog jie bijo, kad sužinojusi tiesą tu gali juos atstumti ( nors iš tiesų to ir nepadarytum). o savo vaiką ir vyrą juk myli nepaisant to kas buvo jo seneliai ar proseneliai.
tiesiog neskaudink savęs, bandydama vertinti vyro ar jo įmotės sprendimą, gali būti, kad jie stengiasi apsaugoti tave, o kartu ir save nuo skaudžių išgyvenimų.
juk visi žinome, kad yra dalykų apie kuriuos sunku kalbėti.

Aš tikrai negatava atimti tėvą, dėl tavo išsakytos priežasties. Jei tėvas mylės vaiką, tai iš jo niekaip ir niekad neatimsi (bet dėl savo vyro tėviškų jausmų suabejočiau). O tau neatrodo baisu, kai gyveni su vyru, daliniesi, atrodo, viskuo (bet taip tik iš mano pusės buvo), o jis tau meluoja??? Kai kiti - svetimi žino, o man jis nesako, tai nebaisu??? Negi žmonės-vyras ir žmona neturi pasitikėti vienas kitu??? Aš tikrai kitaip įsivaizduoju šeimą. Kokios kvailės vietoje aš buvau, kai važiavom pas genetikus, ir man anyta rimtu veidu dėstė giminaičių ligas (kurie jokio kraujo ryšio neturi). Ir jie abu gerai žino, kas jo tėvai, kaip viskas buvo, tik man to nepasakoja.
Pas mus šeimoje - begalinė meilė vaikams ir anūkams - natūralus ir suprantamas dalykas. Todėl ir tikėjausi, kad ir mūsų vaikas bus taip pat mylimas. Žinoma, kad to niekas nereikalauja. Negi būtų maloni "išreikalauta" meilė??? Tik aš įsivaizduoju, kad paėmus vaiką, jį paimi su visa jo praeitim ir ateitim. Na, o jei jis tik augintinis, kuris "net ne giminė, nes įvaikintas", kaip tu išsireiškei, tai gal geriau nereikia imti, kad vėliau netektų demonstruoti nei jam, nei jo vaikams, kad jis kažkoks netoks.
Labai jau pilkas gyvenimas, jei tik šaltu protu vadovautis, jei iš artimų (kad ir ne kraujo ryšiu) negali sulaukti meilės ir atvirumo. Aš noriu savo vaikui spalvingesnio pasaulio.
Papildyta:



Tikrai ne jo įvaikinime problema. Ir tikrai mano jausmų nepakeistų, jei jo tėvai buvo alkoholikai, ar nusikaltėliai. Aš noriu tik tiesos. O ne saldaus melo, apie mistinį tėvą - karo inžinierių. Ir jo motiną tikrai gerbčiau už jos pasiryžimą auginti vaiką.
Aš sužinojau, kad mano vyras - rusas. Negi taip sunku suprasti, jog tikrai norėčiau žinoti, kas mano vaikas.
Niekad nesuprasiu žmonių, kurie paima vaiką ir nukerta jo šaknis. Tarsi nusiperka lėlę iš parduotuvės, kurios istorija ir prasideda su pardavimo čekiu. Vaikas turi žinoti ir nesigėdyti, kas jis. Tik žinodamas praeitį jis gali būti pilnavertis žmogus.

O visai be reikalo vartoji issireiskima "niekad nesuprasiu". Paprasciausiai uzsiblokuoji. Mano manymu visos problemos ir kyla is to, kad nebandoma suprasti tai, ko nesuprantam ir nepasigiline i priezastis visus aplinkui puolame kaltinti kenkimu sau. Kiekvienas veiksmas turi priezasti. Vienas elgesi vienaip, kitas - kitaip, nes kiekvienas turi savo elgesi salygojancias priezastis. Kiekviena seima turi savo paprocius ir bendravimo iprocius.
Mazas pavyzdys. Mano tevo seima yra bendraujanti, mamos - bendraujanti is tolo. Kadangi vis tik 3 namu kampus laike mama - sveciai buvo tik sventinis dalykas mano tevu namuose. Ir koks man (8 metu vaikui) sokas buvo, kai karta atvaziaves tevo brolis ir nieko nerades palauke pas kaimyne, o po to ja pasikviete i mano tevu namus!
Kaip supratau, tavo seima yra atlapasirde, o matyt ta moteris yra uzdaro budo ir taip isauklejo ivaiki. Gal patyre skausmo ir izeidimu, o gal saugojosi kad nepatirti ir del to melavo visiems.

Suprantu, tau skaudu, kad vyras nieko nepasake, kad melavo.
Bandau tik speti, kad is iprocio ar baimes (samoningos ar pasamoningos) buti atstumtas tau pamelavo is pradziu (kai dar nebuvo aisku kaip baigsis jusu pazintis), paskui del pirmojo melo seke kitas melas, po to dar vienas ir dar. Ir taip iklimpstama iki ausu. Juk tu turbut zinai kaip sunku yra pasakyti: "atleisk brangioji, viskas ka sakiau apie savo seima - buvo melas, o dabar pasakysiu tiesa". Pamegink isivaizduoti

Is vis kas yra melas? Kodel zmones meluoja? Pamegink prisiminti kada paskutini karta melavai ir kodel? Greiciausiai atsakymas nebus "norejau pakenkti tam zmogui", greiciausiai atsakytum "melavau, nes tiesa nebuvo jauku-saugu sakyti".

Dabar yra kaip yra. Tu turi vaika. Vaikas turi teti. Jus visi gyvenate ne proteviu laikais, o siandien. Begimas nuo gyvenimo ir artimo zmogaus (skyrybos) yra lengviausias sprendimas. Ar tikrai to nori?

Faktas - tavo vaiko tevo saknys visai nesvarbios nei jo, nei tavo meilei vaikui.

Kitas faktas - spaudziamas ka nors "cia ir dabar" pasakoti zmogus dar labiau uzsidaro.
Gal, kai pabandysi ilisti i jo ir jos kaili ir nusiraminsi, vertetu ramiai, nesibarant, jaukioje ir saugioje aplinkoje jam pasakyti kaip tu jautiesi. Tik zinoma, neverta daryti is to problemos.

Linkiu vidines ramybes ir viskas susitvarkys

Voruzele,

Dabar tik pamaciau, kad apie ivaikinima suzinojai "pries keleta dienu". Vadinasi zinios dar labai "karstos" ir tau reikia laiko susitaikyti su tuo, ka suzinojai.

Man sove i galva viena mintis. O kiek laiko vaikui? Tu dirbi ar su vaiku namie sedi? Nuo to labai priklauso tavo reakcija i bet kokias problemas. Vienaip tu elgiesi, kai turi kitu uzsiemimu ir problemu ir visai kitaip, kai turi daug laiko pamastymams apie viena dalyka, kuris ramybes neduoda. Kazkada turejau problema - negalejau darbo 8 menesius susirasti - stogas juodai buvo nuvaziaves. Drauge su vaiku iki 3 metu sededama visokiu ligu prisigalvodavo. Neisizeisk, tai rimta.
Gali cia issikrauti ir issipasakoti, taciau bet kokiu problemu nepatartina spresti "ant karstuju".

kkrysty, tikrai pritariu daugeliui tavo minčių. Bet aš nesu kažkokia bukaprotė, kuri kaltintų žmogų vien tuo, kad jis įvaikintas. Jokiu būdu. Nematyčiau tame jokios problemos. Mane skaudina tai, kad dabar ir vyras, ir anyta užėmė tokią poziciją, jog nieko nenori paaiškinti, nenori kalbėtis, kai viskas iškilo į paviršių. Tu labai gerai pastebėjai, kad vienas melas, po to kitas, ir taip įklimpstama iki ausų. Kai dabar jau žinau tą faktą, tai tikrai, jie mele - turbūt jau virš ausų ir viršugalvio.
Bet aš su viskuo pasiryžusi susitaikyti, ir net su tuo, kad viskas iki šiol buvo melas. Tik noriu, kad su manimi pasikalbėtų atvirai, kad man paaiškintų, kad nepaliktų abejonėse. Bet jie vaidina įsižeidusius dėl to, kad aš sužinojau, ko neturėjau žinoti. Ir leidžia suprasti, kad net nesiruošia kada nors su manim kalbėti ta tema. Tai jeigu aš jiems esu visiškai svetimas žmogus, nevertas pasitikėjimo, kaip mums galima kurti bendrą gyvenimą, bendrą ateitį?
Ir aš jų nestumiu iš savo ir vaiko gyvenimo, bet jie PATYS pradėjo šalintis. Nes aš per daug žinau. Gal jie gėdijasi melo, ir nenori kalbėti apie nemalonius dalykus. Bet jei jau tai iškilo, reikėtų pasikalbėti, kad nebelintų nepasitikėjimo ir abejonių.
Aš tai sužinojau visai neseniai, keletą dienų buvau visiškam šoke ir niekam nieko nesakiau. Bet kai apsiraminau ir norėjau pakalbėti, mane atstūmė, pasijutau visiškai svetima. Taip, gal reaguoju emocionaliai, esu labai jautrus žmogus, ir tikrai, mane dabartinė situacija sukrėtė.

P.S. Manau, kad ne dėl veiklos stygiaus aš taip reaguoju. Vaikeliui pusantrų metukų. Aš jau dirbu ir dar mokausi. Dar turiu ir vyresnį vaiką. Taip kad užimtumas šimtaprocentinis, net paroje valandų pritrūksta. Bet tai kas paaiškėjo ir artimų žmonių (kaip aš įsivaizdavau) reakcija pribloškė.

man regis čia problemos esmė - kad vyrui jo mama (įmotė) artimesnė nei tu. Bent tu taip jauti.
Nežinau kaip tiksliau išsireikšti, bet yra tikrai labai nesmagu kalbėti apie savo praeitį su kitu žmogumi, jei ta praeitis yra nemaloni. Įvaikinimas (o ne biologinio vaiko gimdymas) gali būti tikrai nemaloni tema. Baimė būti atstumtam - prisiminkim KAIP anksčiau slėpdavo apie įvaikinimo faktą, baimė būti kitokiam - KĄ reiškia turėti tėvus kurie tave atstūmė, vyrui gali prislsopinti norą kalbėtis atvirai. juk didžiulė trauma - jis JAU atstumtas tų, kurie iš prigimties negali atstumti..
kitas dalykas - kaip minėjo kkrysty - skirtingų žmonių skirtingas poreikis glaudiems ryšiams, mažam atstumui tarp žmonių. Ir vėlgi, tie, kurie yra skaudžiai nukentėję, tą atstumą stengiasi palaikyti didesnį - nennori būti skaudinami.

Voruzele - kaip sakydavo mano tėtis - nedaryk staigių judesių. nurimk. priimk kaip faktą - tavo vyras įvaikintas. leisk atlėgti emocijoms. ir tik po to bandyk kalbėti su VYRU. apie atvirumą.

Taip, mano vyras anksčiau sakydavo, kad jis neprisileidžia žmonių, net jų nemėgsta, nes gali būti įskaudintas. Bet jis pats, kitų atžvilgiu (svetimų) yra visad pasiruošęs puolimui. Tik dabar supratau, kodėl jis taip elgiasi.
Jo motina (kaip paaiškėjo, įmotė) labai valdinga moteris. Anksčiau man jų santykiai atrodė labai keisti, bet dabar, kai žinau tiesą, viskas stojasi į savo vietas. Ji užaugino jį luošindama, padarydama beteisiu savo vergu. Jis negali be motinos nė vieno žingsnio žengti. Tiesiog yra nuo jos psichologiškai priklausomas (jis kasdien važinėja pas ją 40 km pirmyn ir atgal). Man rodos, kad jis gal ir kalbėtų su manimi (anksčiau kartą net prasitarė, bet aš nuleidau juokais, nes netikėjau, kad tai tiesa). O dabar ji jam uždraudė kalbėti. Pati tiesiog demonstruoja aroganciją ir pasipūtimą, ir nesileidžia į kalbas.
Bet jei mano vyras taip bijo artimų ryšių, o aš be šito negaliu gyventi. Aš turiu pilnai pasitikėti žmogum, nes aš jam atvira iki galo. To paties tikėjausi ir iš jo. Bet jei mes tokie skirtingi... ar įmanoma kažkas bendra?
Skaudžiausia, kad anyta pasakė, na jei jau žinai, tai man nebereikia rūpintis anūku. Tas jos "rūpestis" - aplankymas 1 kartą per mėnesį. Tai čia ji, pasirodo, darė tik iš pareigos, ir kad aš neįtarčiau? Dieve, kaip baisu. Man atrodo, kad tikrai viskas subirs. Jei būtų buvę atviri, jei nebūtų tų kvailų paslapčių - viskas galėjo būti kitaip. Jaučiuosi labai įskaudinta. Be to, manyje dega noras surasti ar nors ką sužinoti apie vyro tėvus (kad ir nemalonią, bet tiesą). Aš nemoku gyventi meluodama sau, meluodama vaikui. Aišku, to nedarysiu tuoj pat. Bet kai nurimsiu, kai viskas atsistos į vietas, tikrai nepaliksiu vietos nežinomybei. Jei jie nepasakos, ieškosiu kitų žmonių pagalbos.

aš tavo vietoje nepulčiau ieškoti jo tėvų. jei jam nereikia - kam tau? Tavo vaiko tėvas - šalia. ir kalbėčiau apie atvirumą. kad tau tai svarbu.....
tai kompleksai - nepilnavertiškumo, visuomenės baimės. taip elgiasi įskaudinti žmonės, ir būna ypatingai sunku, kai kažkas, kad ir žinai kad mylintis spaudžia atsiverti.... nes tą spaudimą tada suvokia taip - "sužinos - o tai gėdinga - bloga - atstums". nebereikia net 'auklėjimo", man regis tavo vyras jau įskaudintas fakto, kad tėvai jo atsisakė. Psichologė sakė, kad tai kas pasąmonėje - susiformuoja iki 5 metų. galbūt tas atsisakymas, galbūt skurdas, badas, smurtas ir vyko iki tokio amžiaus, juk įvaikinami daugiausia iki tokių metų..
nespausk, klausk. paminėk kad jau minėjo, tiesiog domėkis...