Mano vyras įvaikintas ir aš to nežinojau

Kikimora

Ech, juk visi zino kokie tie vyrai jautrus.. tik viska bando paslepti po atgrubumo ar tylos kauke

Tikrai nesakau, kad esi bukaprote. Ir nerasiau nieko apie pati ivaikinimo fakta. Tas faktas tikrai neturi jokios reiksmes. Tau. Dabar. Taciau kaip Kikimora sake - tai tikrai buvo reiksmingas faktas anais laikais. Is to yra savisaugos instinktas. Suveike ir pries tave. Supratau, kad skaudziausia yra melas. As nezinau, kaip pati reaguociau. Ir bandau tau pasakyti, kad, kai issiaiskini to melo priezasti buna ne taip skaudu.

Beje, nepainiok cia ianytes (nauja termina sugalvojau ). Tai tik tavo ir tavo vaiko tevo reikalas. Ir visai jos cia nereikia painioti ar klausineti apie ka nors. Man taip regis. Jei ji nores atsiverti - jos reikalas, bet prie jos listi su klausimais... as negaleciau.
Velgi is savo gyvenimo papasakosiu istorija. Karta tevo mama (tikra) kai man buvo 16 metu kalbedama su manimi pavadino mano mama "karve", mat susituoke be baznycios. Tada man beliko atsauti: "tada Jusu sunus - jautis". Ji suprato ir puole atsiprasineti ir prasyti kad mamai nepasakociau. Aisku, as papasakojau Santykiai is sono atrode normalus ir ji po metu mire nuo plauciu uzdegimo komplikaciju ant mano mamos ranku kalbedama, kad atsivezem i Vilniaus ligonine is kaimo, kad galetume "numarinti". Tais metais as ruosiau kuciu vakariene, nes abu tevai buvo prie jos lovos. O as buvau jos megiamiausia anuke. Ir zinau del ko - del to, kad nieko nedariau per prievarta ir visad bandziau ja suprasti ir pasikalbeti.

Taip jau yra. Su vyru tu gauni jo artimuosius (neprikalausomai ar jie genetiski ar iteviai), kurie tikrai neprivalo taves ar tavo vaiku myleti. Jie uzaugino savo vaikus. Tu gal pamegink paieskoti info apie vyro ir anytu santykius (tikrai maciau ne viena profesionalu straipsni internete). Ten berods buvo aprasyta ir apie pavyda kitai moteriai - tau ir kiti dalykai.

Labai saunu, kad ir dirbi ir mokais - turi galimybe nukreipti ten savo didziaja energijos dali

Tik zinai, tavo santykiai paejo tiek daug (vedybos vaikas ir t.t.) kad skyryboms sitokio melo yra tikrai per mazai. Jei jis turetu kita moteri ir apie ja meluotu, tai visai kitas reikalas, taciau situo atveju.. arba tu dar kazko nesakai, arba man tavo argumentas skamba nerimtai. Be abejo, jei vaidinsi isterike ir kiekvienam zingsny pilsi druskos jam ant zaisdos - atsiras ir kitu priezasciu. Juk tu moteris... svelnumu galima visko pasiekti

PS. O jei visai stogas vaziuos - nueiki pas psichologa. Kai kurie uzduoda visai teisingus klausimus..

Lygiai taip pat ir marti nieko neprivalo anytai.



per mazas melas, kai visas santuokinis gyvenimas yra tik juo gristas, kai tau meluojama diena is dienos? Kai dristama rizikuoti tavo vaiko gyvybe ( be reikalo niekas pas genetikus nesilanko)?

Atvirai pasakius, tai per daug isijautei. Cia yra tavo vyro, kaip supratau, skaudi praeitis ir tai nera tas atvejis, kai jis privalo tau atvirauti. Matai, kad nenori pasakoti, tai ir nelisk, ateis laikas ir pats papasakos. Arba ne.

Nors vienas žmogus supranta kaip aš jaučiuosi. Nekenčiu melo, tegu ir skaudi, bet tiesa.
Tai baisus dalykas - šitokios paslaptys. Taip manipuliuoti kitais žmonėmis negalima.
Ir kai pas genetikus važiavom, mano anyta užtikrintu tonu pareiškė "Mūsų genai geri". Tipo, jei kas, tai žinok čia tu kalta. O iš tikrųjų, tai slepiama nuo manęs tiesa.
Vaikelis gimė sveikas. Tik turi vieną problemėlę, na ji nėra gyvybiškai svarbi. Bet reikia stebėti, kad ateityje ji nedidėtų. Ir kaip man dabar jaustis, kai gydytoja manęs klausia, ar vyro giminėje tokių dalykų nėra, nes tai paveldima pagal tėvo liniją. Aš dar nežinodama tiesos, tvirtinu, kad ne, nieko panašaus nėra. Nes man taip anyta sako. O iš tikrųjų kas ten žino. Aš nesakau, kad jie dabar privalo iškapstyti tą biologinę šeimą, ir išnagrinėti jų ligų istorijas. Bet kai žmogus žinai tiesą, gali psichologiškai pasiruošti, ir daugelį dalykų apmąstyti, vertinti, daryti prielaidas. Man svarbu mano vaikas, o ne jų paslaptys.
Papildyta:



Kažin ar aš per daug įsijaučiau, ar jie per daug įsijautė manipuliuodami kitų gyvenimais. Kodėl visiems svarbu, kaip jie jaučiasi, kodėl niekam nerūpi, kaip aš jaučiuosi?
Jei jau tą jų paslaptį žinojo svetimi žmonės, o jie pasinaudojo tuo, kad aš iš kito Lietuvos krašto ir nieko nepažinojau, tai mane galima mulkinti, paistant pasakas? Aš galiu būti kvailelės vietoje? Jų tai jausmai užgauti. O mano? Kodėl aš neturėjau pasirinkimo teisės? Kodėl žaidžiama mano ir mano vaiko likimu?
Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tai yra taip skaudu, kol pati neatsidūriau šitokioje situacijoje.

Suprantu temos autorę, nes pati esu susidūrusi su labai panašia situacija. Visai netikėtai sužinojau, kad mano ilgametis draugas turi paslaptį savo šeimoje, kurios man negali sakyti, taip jo mama prašė... Nemalonu buvo tikrai, nes, atrodo, žmogui visą save atiduodi ir pajauti, kad jis neatsako tuo pačiu Tačiau, mačiau, kad jam sunku apie tai kalbėti, sunku ir dėl to, kad man negali papasakoti kas ten ir kaip... Todėl pasirinkau taktiką - nieko nežinau, niekas neįdomu Neklausinėjau ir niekada daugiau ta tema nekalbame, nors man labai knieti Visiems dėl to ramiau, o lendant ten, kur nenorima, kad būtų lendama gali labai pakenkti tiek sau, tiek artimiems žmonėms. Tačiau kažkaip širdy vis dar tikiuosi, kad kažkada arba jis arba jo mama papasakos tai, ką slepia , bet jei ir ne, tai draugą ir jo šeimą mylėsiu visą laik vienodai

O kaip tavo likimu zaidzia?

Jei būčiau tik aš, tai tikrai nuryčiau tą melą ir bandyčiau užmiršti. Bet kai žiūriu į savo vaiką, vis iškyla mintys, kas jis iš tikrųjų. Tik aišku, kad aš nepulsiu nei vyro, nei anytos prie sienos statyt, ir reikalauti, kad man papasakotų. Absurdas. Be to, kiek pažįstu anytą, tai ji tikrai tiesos nepasakys, o sukurptų dar vieną melo istoriją.
Bet aš tolstu nuo tų žmonių. Dabar jau aš noriu užsiverti.
Papildyta:


Manau, kad kiekvienas turi turėti pasirinkimo teisę gyvenime. Gal aš būčiau norėjusi gimdyti vaiką nuo to vyro, apie kurį žinau, apie jo tėvus žinau, apie jo senelius žinau. Aš toks žmogus, kuriam labai svarbi žmogaus praetis. Aišku, yra ir kitokie žmonės, kurie žiūri tik čia ir dabar. Aš tokiems nepriklausau. Todėl jaučiuosi apgauta. Žiauriai apgauta.

Nesupratau,kodėl anyta privalo atvirauti su marčia,jei ji to nenori.Čia aplamai ne melas,o nutylėjimas,čia visai skirtingi dalykai.Mano vyras ne per seniausiais netyčia tvarkydamas dokumentus sužinojo,kad jo tėvas buvo įvaikintas.Paskui paklausė tėvo,o kodėl jis jam niekada nesakė,uošvis nustebo-o kodėl aš turėjau tau tai sakyti...
Tik tiek,kad kai buvo genetiniai tyrimai ir reikėjo info apie ankstesnių kartų ligas,gal turėjo pasakyti.Bet gal ne kiekvienam užteks drąsos tokius dalykus pasakyti...

Gal ar tu tuo tikra? Nori pasakyt, kad jeigu sis zmogus butu uzauges vaiku namuose, tai tu su juo nebutum pradejusi bendro gyvenimo?

Įsivaizduokit, princesei tapo nebepatogu mėgautis gyvenimui - žirnis po 12 čiužinių atsirado...
Čia paprastas dalykas, jei man yra gerai, tai aš padarysiu viską, kad tik man būtų negerai, dėl to apkaltindamas kitus.

Jei būtų tik nutylėta. Bet man yra pripasakota toookių istorijų. Kad kai dabar pagalvoju, tai mano vyrui ir stogas nuslysti galėjo, kai turėjo įtikinamai su įmote man tokius dalykus pasakoti (visišką melą, išsigalvojimus).
Matyt, kiekvienas į pasaulį žiūrime, remdamiesi savo patirtimi. Pas mus šeimoje visada viskas atvirai pasakojama. Nėra nutylėtų, melu apipintų istorijų (nors gal ne viskas rožinės spalvos).