Į pasaulį pro ašaras - Gimdymo istorijos

Nepastebimai greitai pralėkė tie devyni laukimo mėnesiai. Ir štai vieną ankstyvą ketvirtadienio rytą į pasaulį pasibeldė mano išsvajotasisis sūnelis. Man pilnu išgasčio balsu sušukus "Bėga vandenys", neskubėdami susiruošiam ir važiuojam į ligoninę. Jausmas ganėtinai keistas, visai ne tokio tikėjausi - nieko neskauda, vaikutis kaip visada primena apie save retkarčiais pabaksnodamas kojytėmis į mamos pilvelį. Net ir nesitiki, kad jau gimdau, bet mintis, kad jau tikrai šiandien laikysiu savo sūnelį ant rankų vis labiau užvaldo mintis.
Su šypsena atvažiuoju į priėmimo skyrių, o ten klausia:
- Ko pageidaujate?"
- Tai turbūt gimdom", - atsakom.
- Kad jūs juokiatės.
Išsiaiškinam, kad nubėgo vandenys ir mums liepia palaukti. Laukiam kokį gerą pusvalanduką. Bepigu laukti, kai nieko neskauda, o jei skaudėtų?...
Pagaliau mane apžiūri. Išvada nelabai džiugina - gimdymo takai visiškai nepasiruošę gimdymui, bet gydytoja pažada, kad vėlai vakare jau turėsim vaikutį.
Nuveda mus į gimdyklą. Atrodo ji, aišku, baisiau negu tikėjausi, bet tiek to... Ne tai svarbiausia. Skambinu gydytojai, su kuria tariausi iš anksto. Atlekia iš karto, susiranda akušerę Boženą ir pradedam gimdyti. Gydytoja nuolat primena, kad su mumis bus daug darbo, kad, neduok Dieve, nepamirštume atsiskaityti.
Jaučiuosi, sakyčiau, ganėtinai gerai, norisi kažkam pasigirti, kad jau štai prasidėjo... Gal tėvams, gal draugei? Neiškenčiu ir pasisakau. Tėvai toli, atlėkt negali, o jaudinasi daugiau už mane.
Gydytoja patikrina situacija - nieko gero, kaklelis kietas, centimetras vos vienas.
Skatinamieji, krūva vaistų į veną... Po poros valandėlių, vėl pažiūrim, ką turim. Valio! Viskas pradėjo eiti geryn, jau trys centimetrai ir kaklelis paminkštėjęs.
Apima neapsakomas džiaugsmas, nors tie dirbtinai sukelti sąrėmiai gana skausmingi... Su vyru svarstom, kokios bus rankytės, akytės, pasiruošiam fotoaparatą, nes iš pažįstamų prisiklausėm, kad nereali akimirka būna, kai tik ištraukia vaikelį - būtina ją pagauti, pradėjom planuoti, kaip po dviejų dienų važiuojam su savo stebukliuku namo...
Skausmas stiprėja, gydytoja siūlo epidūrą. Gerai, sutinku. Padaro man epidūrą, tada išvis džiaugsmas liejasi per kraštus, nieko neskauda, laikas bėga labai greit ir nenumaldomai artėja susitikimas su savo angeliuku.
Ką gi, vėl tikrinam situaciją. O ne! Negali būti! Vis tie patys trys centimetrai... Po tiek valandų... Gydytoja pavartoja kažkokį terminą, reiškiantį, kad sustojo gimdymo veikla. Išvada viena - Cezario pjūvis. Klaikiai nusimenu, niekada nė nepagalvojau, kad man darys Cezario pjūvį. Aš taip norėjau pagimdyti pati, taip norėjau, kad vyras nukirptų savo sūnui virkštelę, taip norėjau, kad kūdikėlis pirmas savo guvenimo valandas praleistų ant mamos krūtinės.
Mane ruošia operacijai, paklausiu, kur po operacijos bus mano vaikelis. Išgirdusi, kad jį paims į naujagimių skyrių ir jis naktį praleis atskirai nuo manęs, pradedu verkti, vyras guodžia, bet pačiam irgi ašaros rieda...
Visą operaciją prabliaunu krokodilo ašarom, vyras už durų irgi. Anesteziologė guodžia ir šluosto ašaras, bet tai tik dar labiau graudina... Pagaliau išgirstu savo vaiko verksmą, iškelia ir trumpai man parodo. Pradedu bliauti iš džiaugsmo. Širdis plyšta girdint, kaip mano mažylis verkia... Ačiū dievui, greit nurimsta.
- Dabar jis tėčiui ant rankų, todėl ir ramus, - paaiškina kažkas.
Netrukus jį padeda man ant krūtinės. Toks gražutis rausvas kamuoliukas, žiūri į mane tokiom nuostabiai mėlynom akutėm ir bando surasti maistuko, vargšiukui tiek mažai vietos ant krūtinės, nes čia pat stovi širma, o už jos daktarai po pilvą rausiasi. Neilgai, gal kokias penkias minutes, pasidžiaugiu savo sūneliu ir jį nusineša... Mane nuveža į intensyvios terapijos palatą, ten susitinku su vyru ir vės abudu liejam ašras, net nebežianau, ar iš liūdesio, kad nepagimdėm patys, ar iš džiaugsmo, kad turim sūnutį.
Praleidžiu košmarišką bemiegę naktį, o ryte susitinku su savo mažyliu.Šį kartą jau visam laikui!

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis