Baisiausia tai, kad, rodos, žinau visus kitų raminimo ir linksminimo būdus, bet va savęs paguost nebeišeina
žinau ir tai, kad tai kvaila, ir visus kitus blabla, kaip pagulėk vonioj, išsimiegok ar nueik pas psichologą, - netinka nieks. (Likusio proto likučiais dar suvokiu, kad tokiom nuotaikom užplaukus taip ir turiu galvot
). Na, nėra kam bent truputį palikt vaiko - nei tėvų nei draugių čia nėra. Psichologas? Tiek tobulai kalbos nemoku, kad suprasčiau, ką jis man sakys, kai myksiu, kaip man blogai
, be to - nėra kur palikt vaikelio, ir vėl ratuku, tralialia, šokam ratuku Jei atrodo, kad esu linksma, tai čia mano durnas būdas - kuo man blogiau, tuo labiau prieš publiką maivaus
Jau išbandžiau ir kambarių tvarkymą, ir drabužių lyginimą.
Juokingiausia tai, kad į suicidus pati žiūriu su pasibjaurėjimu ir pašaipa, nu, tipo, depresija - išpindėjusių poniučių reikalas... O dabar, atrodo, iš šalies save stebiu, ir negaliu atsistebėt. Literatūrose rašoma, kad didžiausias procentas pabandžiusiųjų tiesiog prašo pagalbos, tik pasirenka netikusį prašymo būdą.
Prašau pagalbos.
Baisiausia, kad visada maniau, kad esu nedurna. O dabar - pasikartosiu - atrodo, kad susidvejinau, ir viena, protingoji, kažkur palubėj kybo ir pasibaisėjus stebi kitą, tyliai isterikuojančią durnelę, kuri lygina marškinius, ir bliautų iki užtinimo, tik va kad prabliaut negali
