Vaikas nekalba :(

Sveikutės,



Skruzdėda, aš kategoriškai netvrtinu, kad viskas 100 proc. tinka visiems. Manau kiekvienas gali iš tam tikrų terapijų pasiimti savo grūdą.
Aš asmeniškai nesutinku su kai kuriais spec. pedagogais, kurie kategoriškai tvirtina, jog visiems autistukams būtinas struktūruotas mokymas. Aš VRC šnekėjau vieni labai palaiko, kiti pakankamai skeptiškai žiūri į tai. Maniškiui mažyliui nemanau, kad šis būdas būtinas. Tikriausiai dauguma jūsų žino, kad autistukams būdingas stereotipinis elgesys ir struktūravimas padeda jiems geriau suprasti dienotvarkę. Tačiau griežtai laikantis šios metodikos, mano manymu, vaikui daroma meškos paslauga, nes jis ir neišmoksta keisti dienotvarkės esant kitoms aplinkybėms.
Kad ir pavyzdys su naujais drabužiukais ar kelionė namo tik tam tikru keliu.
Naudinga šiuo atveju pasinaudoti pamoka - poilsio laikas atkarpa, kas geriau padeda susikaupti, susitarti.

Man patiko viena iš terapijų, vadinamoji "apsikabinimo" (nepamenu angliško pavadinimo). Autistukai paprastai šalinasi artimo kontakto, pratinimas prie apsikabinimų pamažu "užtvirtina" saugumo jausmą, kas jiems ypač svarbu.

Na ir t.t.

mano vaikui bande irgi autizmo forma prikabinti, nes jo struktura vidine labai stipri.Bet kadangi jis puikiai eina i kontakta ir yra geros koordinacijos, tai lyg ir neliepe toliau tirtis

Mano koordinacijos taip pat puikios, jei reikia kur užlipti, nukelti ir t.t. Tačiau šokinėti abiem kojom jis tik neseniai išmoko, nemoka suptis, nemoka spjaudyti. Sunkiau sukaupia dėmesį, į akis žiūri, bet ne visada (jau išaugam iš šios bėdos).

Pagrindinė problema, kalbos suvokimo sutrikimas. Bet kovojam, pamažu, tačiau sėkmingai. Dabar bendraujam sakinukais, trumpais, kartais netaisyklingai gimines pavartoja, linksnius, bet čia jau menkniekis palyginant su tuo, kiek jis pasiekė.

Mažas būdamas dėliojo į eilutę viska, domėjosi etiketėmis, reklamomis. Nuo 1,5 m. selektyvus domėjimasis žmonėmis, daugiau daiktais. Selektyvus - eidavo į kontaktą, kai jam to reikėjo, o aš galėjau šaukti nors per ruporą.

Čia pavardinau sūnelio bruožus, kurie per 4 metukus išryškėjo. Tačiau dabar daugelis sumenkėjo, ne taip išreikšti. Pastaruoju metu labai nori su vaikais žaisti, ypač šiek tiek vyresniais, bet dar nemoka susitarti Nes vis tik kalbos suvokimas ne taip pažengęs į priekį. Bet tikiu, kad sparčiai žengsim į priekį.

Tarimo problemos su raidele "r", dar retą sykį vietoj "v", ištaria "b" (bet retai). Šiaip nuo 2 m. skiria spalvas, skaičius iki 20, piešia įdomiai, labai pastabus. Ilgi žodžiai ne problema, problema - suvokti jų prasmę. Tik nuo 2 m. pradėjo sąmoningai fiksuoti paveikslėlius, iki to laiko (nuo 1,5-2) mėgdavo vartyti knygas. Tai va nuo 2 m. intensyviai ir darbuojamės.

Alchemie,, nžn, kažkodėl mane tavo patarimai labai ramina

dar mamyčių noriu paklausti kaip ten dėl to "nėra akių kontakto su vaiku", vaikas su tėveliais irgi kalba į akis nežiūrėdamas ar kaip?

Dar pasakysiu naują etapą, jau kelinta diena vaikas viską atkartoja mažybine forma (pvz. aš sakau "čia katė", o jis "cia katyte" ir t.t.) ir kažkodėl lb įsimena pravardes nuėjęs į darželį sako "rytoj ziavo leta Tūsia" (rytoj atvažiuos teta Tūsia), arba "buvo Imka" (Rimka) nžn ką auklėtojos galvoja, vaikas nekalba, o kažkokį žargoną varo ar kad pas tėvelius neaiškūs tipai vaikšto

Mums irgi VRC sakė jog tikrai jam ne autizmas todėl, kad jis buvo kone vienintelis vaikas grupiniuose užsiėmimuose, kuris dar tuo metu net visiškai nekalbėdamas sugebėdavo užmegsti konktaktą su dauguma vaikų ir juos suburti. Jis labai nori žaisti su vaikais, bet dažnai po kurio laiko viską sugadina, nes nepasidalina žaislais ir pradeda stumdytis. Jam dažnai pradeda reikėti žaislo jeigu jį turi kitas vaikas.

5. Tikiu, kad su kalba vaikas turi labai keistis.
Viena logopedė sakė, kad darė kursinį ar tai diplominį darbą apie vaikus, kurie nekalba - t.y. nagrinėjo kitų, sveikų vaikų požiūrį į tokius nekalbiukus, darželyje. Ji stebėjo juos grupėse, darė apklausas.
Tai suprato, kad kuo vaikai vyresni, tuo labiau jie išfiltruoja iš savo tarpo nekalbiukus. Priežastis labai paprasta - toks vaikas, kuris nebendrauja žodžiais, yra neįdomus. Jis nepasiūlo naujų žaidimų, nekomentuoja nieko, nepasakoja darželio draugams.


tiesą sakant, nagrinėdama savo vaiką, jau pati savy randu autizmo bruožų
Pavyzdžiui aš, tai tokios diagnozės savo vaikui nesibaiminu. Tačiau mane blogai nuteikia tai, kad tokią diagnozę greitai "lipdo" psichologė ir neurologė, o vaikų psichiatras linkęs nuo jos susilaikyti. Juk autizmo diagnozę nustato tik psichiatras. Čia jo kompetencija.


tokia terapija - tikras iššūkis tėvams. Kartais į neviltį varo tokių "papirkimų" ieškojimas.

Vakar mano vaikas tikrai ėmė elgtis kaip autistas. Mano supratimu.
Atsiklaupė ant grindų, visas piktas ir ėmė rėkti. Išprovokavo tą rėkimą paprasta situacija - valgė ledus tol, kol šie pradėjo bėgti per vaflinio puodelio apačią. Apvarvėjo ant pėdkelnių, maikutės. Jis tą suprato, kad blogai, tačiau neleido įdėti ledo į puodelį. Na, leidau dar laikyti rankose. Vėl aplašėjo. Tada paėmiau ir įdėjau į puodelį. Viskas. Riksmas, voliojimasis ant grindų ir šaukimas "ne ne" ir protarpiais toks šaižus spiegimas, kad bet kurią akimirką laukiau ateinant kaimynų. Rimtai.
Pradėjo mėtyti tokią plastikinę dėžutę. Bet kur. Tėvas pradėjo drausminti, sakyti, kad negalima. Tada puolė su ta dėžute mušti tėvą. Mes abu stebim savo vaiką, ir NEŽINOM, ką daryt. Ramus kalbėjimas nieko nereiškia, jis jo negirdi. Šaukimas ant jo irgi nepadės. Stovim, stebim. Jį išpylė prakaitas, visas raudonas, ir spiegia, kriokia.
Viskas staiga baigėsi, kaip ir prasidėjo. Tuo metu kepiau karbonadus, ir kol dalyvavau toje situacijoje, tie karbonadai ėmė degti
Aš bėgte į virtuvę, iš paskos ir tas mano autistukas.
Ir jam taip įdomu buvo stebėti, kaip aš tuos karbonadus lupu iš keptuvės. Apsiramino, ėmėsi kažką savo garsais komentuoti.
Baigiau valyt keptuvę, o jis į tą laiką atsinešė loto ir paprašė su juo kartu padėlioti. Vėl ramu ramu.

taip ir gyvenam... nuo tokio "priepuolio" iki "priepuolio".


Tik informacija - Vilniaus VRC mane labai "nuramino" dėl tokių terapijų: delfinų, žirgų ir pan. Sakė, pinigų išmetimas.



mano vaikas prieš metus bent jau, ir dar mažesnis kai buvo, tai laikomas ant rankų, žiūrėdavo kažkur man per petį. Aš net klausdavau jo "ar tu mane matai??" O jei pažvelgdavo, tai porai sekundžių, ir vėl nusukdavo žvilgsnį kažkur.
Dabar gatvėj jį užkalbina kokia bobulencija. Jis ignoruoja, nežiūri į ją, nusuka akis į pravažiuojančias mašinas... Dėl to gal ir gerai, kad su svetimais nebendrauja, bet va tie svetimi praeiti neleidžia. Kartą manęs paklausė, ar mano vaikas tik ne aklas?

Dabar turiu su kuo palygint. Mažius labai stebi lūpas, kai dainuoju, kai kokį nors burzgiantį žodį tariu. Jam labai įdomu. Ir dar pats užsiropščia man ant kelių ir atsuka mano veidą į save, kad žiūrėčiau tik į į jį. Tada man pliaukšteli per skruostus. Jei nusisuku, vėl suima veidą abiem rankom, ir atsisuka į save.
Didysis taip niekada nėra daręs.

Dėl tipų tai jau taip ir pagalvos darželio auklėtojos
o, kad mes nors dešimtą dalį girdėtume to, ką vaikai pripasakoja auklėtojoms

Pas mus irgi panasiu dalyku buna Pvz. pareiškė karta kad jau nebenori valgyti, aš net pasitikslinau - ar jau nebevalgys. Taip sako, nebenoriu. Aš paėmiau ir išmečiau į šiukšliadėžę maisto likučius.... Kad puolė maniškis rėkt ''ne, ne, noriu valgyt'', ant grindų raitytis, viska mėtyti, galiausiai ėmė mėtyti virtuvės kėdes į mane Neiškenčiau ir pliaukštelėjau per šikną. Reakcija mane nustębino - krito kniubsčias ant grindų, pabuvo taip tyliai, atsistojo ir lyg niekur nieko nuėjo žaist

Maniškis niekam savo vardo nesako (nors moka, yra kelis kartus pasakęs). Kaži ką tai reiškia

Aš manau, kad teisingai padarei. Aš pati stengiuos kuo daugiau su vaiku atlikti tokių veiksmų, kad po vieno ar kito jo atsakymo nebūtų kito kelio - o daryti tik tai, ką jis pasako. Nors su valgiu mums taip nebūna. Tačiau būna vakarais su pižamos apsirengimu, dantų valymu.

Tik mane neramina vienas dalykas - kol jis dar 5 metų amžiaus, tai galima ir suvaldyt už rankos paėmus. Ir jei suduoda kuo, taigi ne taip skaudžiai dar. O kas bus, kai vaikui bus 12 -15 metų Jeigu nepraeis tokios nesąmonės, tai man baisu ir pagalvot, su kokia jėga jis gali išdaužyt visus namus.

Viena mano vaiko reakcija yra mane labai nustebinus. Kartą taip daužėsi, verkė, šūkavo.. Išbandžiau viską. Jokios reakcijos.
Tada pati nejausdama jau ką sakau, klausiu jo: "tai gal nori pas mane ant kelių?"
Jis pakėlė akis ir linktelėjo galvą. Atėjo, susirangė pas mane ant kelių. Apsikabinom. Jis labai greitai nurimo, vėl lyg niekur nieko...

matyt, nemokėjimas/negalėjimas išreikšti savo minčių, iššaukia jam tokias agresijas. Gal jis vienu metu nori parodyti, kad nori daugiau dėmesio, o aš nesuprantu... nebežinau..

SiDo, o kiek metų atsako paklaustas? Mano, ne. Manau tai todėl, kad jie nelabai supranta prasmės. Na kaip vazdžiai paaiškinti vardo, metų prasmę. Aš nelabai moku.

Maniškis tai šiek tiek kitaip darydavo. Jei paklausdavau, kieno čia tas ar kitas daiktas, niekad nesakydavo "mano". Pasakydavo savo vardą. O vakar sėdėjau ant sofos, atsinešešė pagalvę, padėjo šalia, atsigulė. Paklausiau, tai kieno čia ta pagalvė (mūsų venodos, tik jo plonesnė šiek tiek). Jis pažiūrėjo man į akis, pamąstė ir pasakė "mano pagalvė". Vos neapsiverkiau.

Dėl priepuoliukų, būna ir pas mus, gal kitaip išreikštų, bet būna. Ir mane aplanko panašios mintys. Maniškis tokiose situacijose kanda sau į rankovę ir žiūri man į akis. Maždaug, matai kaip darau.

O kad beviltiškos jų požiūriu situacijos gimdo agresiją ar saviagresiją, tai taip. Manyčiau tai normalu. Be to psichologai pagirtų už tai. Todėl, kad tai jau yra jausmai ir vienas iš jų išreiškimo būdų. Tik reikia išmokti suvaldyti tai, išreikšti kitaip.

Beje, ar pastebėjot, kad namuose yra vienas autoritetas, o kitas asmuo ant kurio "užsisėda"?

Del priepuoliu, nemanau, akd tai autizmo pozymis. Mano vaikas tokiu reikalu daznai tutedavo, nes jis susikurdavo palana, pagal kuri veikia, dar plano kurimo stadijoje gali pakeisti ka nors, o veliau, jau sunkiai. Ypac, kol dar su kalba buvo sudetinga, tai kaip minejau ir rekimas ir daiktu metymas, visko matem. Syki apturejau geda, nes reikejo truliku namo vaziuoti, ir ilipome ne i tos spalvos trulika..10 minuciu protestavo, verzesi islipti, voliojosi trulike ant grindu siaubas..supratau, kad geriau vaiksciosiu pesciom, bet ne truliku.
Del zirgu ir delfinu..manau, kad tie VRC darbuotojai, tiesiog nesusidure su vaikais, kurie yra po tos terapijos. esu maziusi kelis vaikus po delfinu terapijos ir po zirgu. Su zirgais buvo mergaite, kuri su cerebraliniu paralyziumi. Beveik nekalbejo, nevaiksciojo, beveik nesedejo. Po hipoterapijos, ne tik, kad sedeti ismoko, su ramentais eme vaikscioti, bet ir kalbeti artikuliuotai eme.
As kadangi pati joju daug metu turiu galimybe vaika pavedzioti ant zirgo, ir pati juo uzsiimu. Mano pazistama turi savo zirgus ir pusvalandi po treniruotes kartais duoda mums tiesiog pasivedzioti zirga. Tai matau, kaip vaikas susikaupia ir klauso, ka jam sakau, matau, kaip jis akyse keiciasi vien del santykio su zirgu ir aplinkos keitimosi.Poveikis toks pat, lyg jis butu pusvalandi baseine plaukiojes.
Pou,. kai skaitau apie tavo vaikiuka, tai kaip maniskio praeitis. Linkniai, gimines..esme, kad vaikas moketu sukaupti demesi i kalba, t.y. suprasti, aks jam sakoma, o ne kaip (nors kaip aisku irgi svarbu)
Sitiems vaikams pirmas sukaupimo momentas yra prisilietimo kontaktas, demesio atkreipimas i save, bandymas pagauti akiu kontakta ir tada ramiu balsu letai sakymas. Labai sunku tai padaryti, ypac, kai gyvenimas lekia paselusiu greiciu, bet..mes gi viska sugebam del savo vaiku

Taip, Alchemie, zinau apie taip Plius kaip ir daugelio is cia rasanciu, maniskio superine regimoji atmintis. O vat girdimoji, eeeeeeeeeee.
Jis VRC 2 m budamas, deliones 4 metu deliojo. Tik pirsciukai lakste. Be to, labai daug issisukdavo su regimaja net ten, kur reikedavo atsakyti zodziu.

Kai jis pradejo fiksuoti paveiksliukus, tai mes zodzius mokinomes is paveiksliuku, pirkau loto visokiu rusiu ir mokinomes. Skaicius ismoko is oro prognoziu

Kas liecia gyvunu terapijas, tai tikrai zinau, kad jos teigiamai veikia. Uzrasiau saviski i delfinu terapija, gal kitais metais jau pakliusim. Nors kai kurie specialistai skeptiskai nusiteike, as vis gi pasiruosus isbandyti visus galimus kelius.
Man viena neurologe sake, kad mergyte autistuke, kuri pas ja lankesi po delfinu terapijos labai pasikeite: neliko agresijos proverziu, patapo savarankiskesne, demesi sukaupdavo dvigubai ilgiau. Ir siaip, per TV rode.
Jei bent 10 procentu pasiteisins, tai valio - superiniai rezultatai. Nes paprastai toks rezultas po ilgo uzsiemimu laiko pasiekiamas.

Beje, kaip jusiskiams tualeto reikalai

Įdomus straipsnis apie vieną iš autizmo požymių. Tačiau nesu girdėjusi, kad pas mus būtų atliekami tokie tyrimai .