QUOTE(GARBANYLA @ 2009 09 09, 13:21)
Och,
Lietuva , kantrybės Tau reikėjo visus šiuos metus... Turbūt būtum IUM (ar kaip jis ten

) pasidarius anksčiau, jei būtum žinojus... ? Ar kiekvieną kartą taip ir tikėjotės žirniuko pasirodymo? O kokia buvo tokio ilgo nevaisingumo priežastis?... Jei galima paklausti...
Aš taip neišgyvenu, kad nesu vaisinga.Nes žinau,kad esu.Buvom pastoję gan greit pagal mokslą

, bet 13 savaičių persileidom...

Dabar 5 mėnesiai praėjo nuo visko.Planavom iškart po nelaimės, bet, matyt, organizmas pats nedavė pastot greitai. Tai šį mėnesį nuoširdžiai nelaukiu mm ir viliuos, kad jau bus galima pastoti vėl, kad Dievas leis...

Taip ramu širdy... Jaučiu, kad viskas bus gerai.
O aš be galo žaviuosi tokiais žmonėmis! Su viltimi begaline!!!

Pavydu net! Ir imu pavyzdį... Labai graži nuotrauka, sakyčiau... Priminė manąją, kai 13savaitėj dar mačiau savo pupuliuką. Tik jis buvo žemai ir kairiau labiau... Tad tikiu, kad greit ir aš išvysiu savo mažiuko pirmą nuotraukytę!
O Tau plačios vilties ir saulėtos šypsenos!
Nevaisingumo problema - pas mano vyrą prasta sperma labai. Ne momentinė, o nuolat tokia.
Pas mane lyg viskas gerai.
Po vestuvių iš karto ir pradėjom laukti. Po metų nuėjom išsityrėm. Buvo šokas. Vaisingumo klinikoje pasakė, dar jauni, spėsit. Baigiau mokslus, vis galvojom, gal pavyks stebuklingai. Bet deja. Nuo 2007 jau pradėjom intensyviai minti slenksčius klinikų. Per 2 metus pasidarėm 6 IUI (inseminacijas). Tiesa paskutinius metus lankėm akupunktūrą, vyras gėrė brangiausius vitaminus - rezultatas sperma kad ir nedaug, bet pagerėjo. O svarbiausias rezultatas - pas mane pilvelyje.
Ir pats svarbiausias dalykas - niekada nenustojome tikėti Dievo valia ir daromais stebuklais.