Labas visoms
Ir aš jungiuosi prie jūsų..
Važinėjom visada kartu į Švediją, jau trys metai... ir va taip gavos, kad žiemą pradėjom planuoti žirniuką ir pastojau balandį..
Tai padirbau mėnesį ir išdūmiau į LT.. palikau vyruką vieną toli, toli
Norėjau aš likt, lankytis pas gyd., gimdyt Švedijoje, bet vyras sakė ne, čia ne mūsų namai, noriu kad būtum Lietuvoj, kur visi artimi žmonės šalia, jei bus blogai, bus kas palaiko, padeda, o ir su gydytojais susikalbėsi kaip nori, o čia tik angliškai mes kalbam, švedų taip ir neišmokom
Žodžiu, sprendėm porą savaičių tą klausimą, klausėm tėvų nuomonės ir galų gale, visi nusprendė, kad vistik man reikia namo važiuot..
O į mano nuomonę niekas neatsižvelgė
Tokia ta mano istorija.. ir vyrą palikau birželio pradžioje, dabar dar tik trys savaitės kai atskirai esam, o stogas jau baigia nuvažiuot...
Vos ne kasdien lūpą patempus vaikštau, verkt noris, kaip šuniui
Bet aišku, dėl žirniuko susiimu..
Nors sunku labai.. ir grįš maniškis tik rugsėjo pabaigoj
Tai jau dienas pradėjau net skaičiuot..
Nu liūdna žiauriai.. žiauriai..
Bet pareiškė jau irgi, kad nebevažiuos niekur ir nebūsim atskirai niekada, jei važiuosim tai visur ir visada kartu
zinoma priimsime 
