aš pripratau, nors irgi turbūt ir girta nebūčiau sugalvojusi
bet tai - jos vardas
Igoris - Ignas. Dėkit antrą vardą ir tiek.
aš pripratau, nors irgi turbūt ir girta nebūčiau sugalvojusi bet tai - jos vardas
aš pripratau, nors irgi turbūt ir girta nebūčiau sugalvojusi
bet tai - jos vardas
QUOTE(jurgacka @ 2009 07 23, 14:25)
Kazkaip noretusi lietuviskoje seimoje tureti lietuvisku vardu savo vaika. Nenoreciau, kad mergaite butu Bozena, arba berniukas Nikolajus. Keista butu, visoje gimineje neiprasta - issiskirtu vaikas is visu. Siaip pasvarsciau, kad gal ir tai galetu traumuoti vaika.
Mano mama - Stase, tetis - Vincas, o as Natalija. Kaip ir teveliai su labai lietuviskais vardais, o as "ne i tema". Bet esu jiems be galo dekinga, kad man paliko MANO varda, o "nepadare" is manes Vitalijos.
Kai buvau maziuke, mama sake, kad toks vardas man buvo duotas vienos mokytojos garbei, o kai suvokiau savaji as - buvau ir esu jiems be galo dekinga, kad vardo man nepakeite
Cia kalba patirtis, o ne psichologijos vadoveliai. Tiesiog sakau tai, ka isgyvenu. Vardas - dalis taves, tai jei priimat vaikus i seima tokius kokie jie yra, tai ir priimkit 100% tokius.
Nežinau ar mano patirtis labai pravers, bet parašysiu. Šiame skyrelyje pasisakiau už vardo išlaikymą, bet mums buvo taip......
Mūsų merginai tuomet buvo 3 metai. Esam visa giminė lietuviškais vardais, du sūnūs - taip pat. Mergaitės, kurią ruošėmės įvaikinti vardas stiliuje "Marijana".
Mergaitės nematę, per daug nesigilinę, tarpusavyje nutarėme ją vadinti "Marija". Ir pat pirmų susitikimų mes ją vadinom "Marija". Po maždaug pusmečio, kai ruošėm dokumentus įvaikinimui, tarsi nieko kito neliko, tik teismo prašyti kad ji būtų pervadinta "Marija". Nors man jau tuomet kirbėjo abejonė, ar aš teisingai elgiuosi....
Bet kas padaryta, tas padaryta. Dabartiniu savo protu ir patyrimu sakau, kad laisvai ją galėčiau vadinti "Marijana". Na ir kas, kad ji "netinka" prie giminės. Tiesiog ji tokia yra.
o, apie lietuviškus vardus 
mano brolis - biologinis (ant kaktos parašyta) tik per klaidą netapo Genadijumi. Pavardė ne lietuviška (ir ne slaviška), būtų skambėję ohoho....
mano brolis - biologinis (ant kaktos parašyta) tik per klaidą netapo Genadijumi. Pavardė ne lietuviška (ir ne slaviška), būtų skambėję ohoho....
QUOTE(Karusia @ 2009 07 28, 18:00)
o, apie lietuviškus vardus mano brolis - biologinis (ant kaktos parašyta) tik per klaidą netapo Genadijumi. Pavardė ne lietuviška (ir ne slaviška), būtų skambėję ohoho....
mano brolis - biologinis (ant kaktos parašyta) tik per klaidą netapo Genadijumi. Pavardė ne lietuviška (ir ne slaviška), būtų skambėję ohoho....na va, o va mano pusbrolis ant "keršto" uošvienei ėmė ir nuosavą sūnų Anatolijum užregistravo. Ir kad jau koks visai jis ten trenktas būtų ar ką. Nugi ne. Normalus toks, atrodė. Bet va susipyko su uošviene ir padarė- kad ji žinotų.
O šiaip mes, vardų ir pavardžių nekeisim. Dėl vardų net svarstymo tokio nebuvo, dėl pavardžių galvojom, o paskui nusprendėm kad tai vienintelis bus jų turtas ir palikimas- vardai ir pavardė. Taip ir paliksim.
QUOTE(Žilinskienė @ 2009 07 28, 17:09)
O šiaip mes, vardų ir pavardžių nekeisim. Dėl vardų net svarstymo tokio nebuvo, dėl pavardžių galvojom, o paskui nusprendėm kad tai vienintelis bus jų turtas ir palikimas- vardai ir pavardė. Taip ir paliksim.
Žilinskiene, kiek žinau - įvaikinant pavardė turi būti keičiama.
Aš įvaikinau ne tokią mažutę - 4 metukų. Artėjant teismui visaip galvojau kaip man čia jai pasakyti, kad pavardė bus kitokia, kokia galėtų būti jos reakcija į tai ir pan. Bet ji mane aplenkė - vieną dieną nei iš šio nei iš to paklausė "O koks bus mano pavadinimas?" (pasiaiškinus paaiškėjo, kad "pavadinimas" - tai pavardė
). Ir buvo labai patenkinta, kai pasakiau jos būsimą pavardę. Ilgai ji tą naują pavardę su savo vardeliu kartu sakė Matai, pavardė - tai priklausymas. Vaikas gauna pavardę - jis jau priklauso tai šeimai. Jiems tai svarbu.Papildyta:
QUOTE(Valporaiso @ 2009 07 28, 16:09)
Viskas taip nauja, džiugu, tik dėl vardų suku galvą - amžius nebe kūdikėlių, tai va.
Pvz., Igoris - kiek jis verčiamas ir kiek pritaikomas? Nė kiek arba taip turėsiu vadint ir galvos nesukt, arba - ką aš žinau - antrą vardą pridėt, bet ką tas keis - negi sakysiu Igori Petrai 
tai ir suku galvą; o gal, kai pamatysiu juos, praeis visi blūdijimai
Pvz., Igoris - kiek jis verčiamas ir kiek pritaikomas? Nė kiek
arba taip turėsiu vadint ir galvos nesukt, arba - ką aš žinau - antrą vardą pridėt, bet ką tas keis - negi sakysiu Igori Petrai tai ir suku galvą; o gal, kai pamatysiu juos, praeis visi blūdijimai Na, jei trys metai - tai dar nedidelis vyriukas. Garbės žodis, jei aš būčiau to norėjusi, maniškė būtų pamiršusi ir globos namus, ir kad yra įvaikinta, o jai buvo 4 metukai kai įvaikinau (aišku, visokie neaiškūs prisiminimai išlįstų).
O Igoris (jei čia tas vardas) - tai dar ne pats blogiausias variantas, galima gyventi
(pvz., Sergejus Jovaiša - ar labai kam ausis rėžia jo rusiškas vardas? Visi priprato, ir tiek). Galima Igorį palikti kaip antrą vardą, jei jis labai jau nepriimtinas. Vadinti abiem vardais nebūtina, galima vadinti tik pirmu vardu (mano mergytė turi du vardus, bet vadiname tik pirmuoju, o antras - krikšto vardas).
Pippi - tikria manai kad būtum galėjusi "priversti pamiršti"? 
maniškė, nors irgi 4, pamena labai daug - nekalbant apie bio tėvą, kuris gavęs kažkokius signalus atlėkė į globos namus, bet ir ligoninę, kurioje gulėjo nepilnų 2 metukų - pakeliui iš namų į globos namus. kartais kalba apie motiną - "nesuprantu", bet žino, kad kažkur toli (greičiausiai girdėjo iš auklėtojų), kartais jai "skambina" ir prisimena DVI močiutes (realiai taip ir yra, tik tiek, kad vienos nematė 2 metus), na odžiu... pamena daug. aišku, pas mus dar tik adaptacjos laikotarpis...
maniškė, nors irgi 4, pamena labai daug - nekalbant apie bio tėvą, kuris gavęs kažkokius signalus atlėkė į globos namus, bet ir ligoninę, kurioje gulėjo nepilnų 2 metukų - pakeliui iš namų į globos namus. kartais kalba apie motiną - "nesuprantu", bet žino, kad kažkur toli (greičiausiai girdėjo iš auklėtojų), kartais jai "skambina" ir prisimena DVI močiutes (realiai taip ir yra, tik tiek, kad vienos nematė 2 metus), na odžiu... pamena daug. aišku, pas mus dar tik adaptacjos laikotarpis...
QUOTE(Pippi @ 2009 07 28, 18:37)
Žilinskiene, kiek žinau - įvaikinant pavardė turi būti keičiama.
Aš įvaikinau ne tokią mažutę - 4 metukų. Artėjant teismui visaip galvojau kaip man čia jai pasakyti, kad pavardė bus kitokia, kokia galėtų būti jos reakcija į tai ir pan. Bet ji mane aplenkė - vieną dieną nei iš šio nei iš to paklausė "O koks bus mano pavadinimas?" (pasiaiškinus paaiškėjo, kad "pavadinimas" - tai pavardė). Ir buvo labai patenkinta, kai pasakiau jos būsimą pavardę. Ilgai ji tą naują pavardę su savo vardeliu kartu sakė Matai, pavardė - tai priklausymas. Vaikas gauna pavardę - jis jau priklauso tai šeimai. Jiems tai svarbu.
Aš įvaikinau ne tokią mažutę - 4 metukų. Artėjant teismui visaip galvojau kaip man čia jai pasakyti, kad pavardė bus kitokia, kokia galėtų būti jos reakcija į tai ir pan. Bet ji mane aplenkė - vieną dieną nei iš šio nei iš to paklausė "O koks bus mano pavadinimas?" (pasiaiškinus paaiškėjo, kad "pavadinimas" - tai pavardė
). Ir buvo labai patenkinta, kai pasakiau jos būsimą pavardę. Ilgai ji tą naują pavardę su savo vardeliu kartu sakė Matai, pavardė - tai priklausymas. Vaikas gauna pavardę - jis jau priklauso tai šeimai. Jiems tai svarbu.nežinau, o kokiu pagrindu? Sakykim idealiu atvju pas mus namuose atsiranda du- trys vaikeliai nuo trejų- septynių metų, tai gal mažiukas neprisimena, darom prielaidą, o tai kaip su vyresniuoju/iais , taigi jie vsvien žinos savo pavardę, su ja gimę ir gyvenę. Su tuo priėmimu, kad atvirkščiai nebūtų- kad nebūtų mūsų nepriima tokiais kokiais esam. O galų gale vyresnieji visada gali pasirinkti. Jei jie norės pasikeiti pavardę- labai prašom. Bet jei ne
. Žodžiu čia tai tikrai toks klausimas sunkus. QUOTE(Karusia @ 2009 07 28, 17:46)
Pippi - tikria manai kad būtum galėjusi "priversti pamiršti"?
Oi, ne, ne taip supratai - aš nieko nei norėjau, nei ketinau versti. Ji pati pradėjo primiršinėti. Buvo keletas kartų, kai ji labai nustebo, kad ne aš ją pagimdžiau, ne iš mano pilvuko ji... Paaiškini, paaiškini, o po kokio gero pusmečio ji ir vėl tą patį. Ir dar daug tokių momentų buvo, kai supratau, kad ji ima viską užmiršti. Tai ir sakau, kad jei būčiau iš tų, kurios nori nuslėpti įvaikinimą, būčiau galėjusi tai padaryti. Tačiau aš to visai nenorėjau. Aišku, dabar ji jau nebeužmirš, kad yra įvaikinta, ji jau dičkė - 7,5 metų, tačiau ankstesnis gyvenimas jai po truputį išsitrina iš atminties.
Mielosios,
Labai AČIŪ visoms, kad pasidalijate savo patirtim ir mintim. Mums su vyru dabar kiekvienas žodis svarbus Esame linkę priimti vaikiukus su jų vardais, tik dar žiūrėsim, ar krikštyti - jei ne, būtinai duosim krikšto vardą Tik tada dar nežinia, ar įrašysim tą mūsų duotą vardą 'pirmu nemeriu', ar tiesiog kaip antrą vardą, kurio gal niekada ir neteks minėti. Per daug jau gal noriu šiandien primąstyti ir padaryt išvadas - reikia gi dar jiems į akis pažiūrėti
Labai AČIŪ visoms, kad pasidalijate savo patirtim ir mintim. Mums su vyru dabar kiekvienas žodis svarbus
Esame linkę priimti vaikiukus su jų vardais, tik dar žiūrėsim, ar krikštyti - jei ne, būtinai duosim krikšto vardą Tik tada dar nežinia, ar įrašysim tą mūsų duotą vardą 'pirmu nemeriu', ar tiesiog kaip antrą vardą, kurio gal niekada ir neteks minėti. Per daug jau gal noriu šiandien primąstyti ir padaryt išvadas - reikia gi dar jiems į akis pažiūrėti
QUOTE(ZAIKA2 @ 2009 07 28, 19:28)
na nebukim naivus vaikas neis ir nesikeis pavardes bet sirdyje greeiciausei galvos kad buvo per prastas kad negavo savo seimos pavardes. BUTENT KAD PAS MUS VARDAS tai asmeniskas reikalas o pavarde tai priklausimo seimai , giminei rodiklis.
Turi ta pavarde kuriai seimai priklausai.
Turi ta pavarde kuriai seimai priklausai.
kaip pasakyti apie vaikas neis ir nekeis pavardės- kada mano tėvas paliko mus, aš būdama vaikas išsireikalvau dar tarybiniais laikais pasikeiti savo pavardę į mamos mergautinę, man buvo dvylika metų. Mama savo pavardės nekeitė, o aš jaučiausi giliai įskaudinta ir atsisakiau tos pavardės. Na aišku daug padėjo mama, bet aš labai to norėjau. Tai va. Tai pasakyti taip, kad aš neturiu su tom pavardėm patirties, ir kokios į jas gali būti reacijos irgi neaiašku. Man atrodo taip, kad svarbiausia yra besistengiant nepakenkti ir apsaugoti, nesužaloti daug labiau.
