
Tai buvo vasario 26 diena, sekmadienis. Mėnesinės vėluoja tik dvi dienas, bet jaučiuosi keistai- norai ir nuotaika keičiasi kas akimirką. Nors man dažnai taip būna artėjant mėnesinėms, bet šį kartą kažkas kitaip....
Nors jau vakaras, su vyru nusprendžiam nusipirkti testą ir jį atlikti. Laukiam 5 minutes...Širdy jauduliukas...Nueinu į vonią ir pakerta kojas...dvi juostelės!!! Ši akimirka niekaip neišdyla iš atminties...Jausmas neapsakomas pavyko tik išspiegti kažkokį keistą garsą, nuo kurio vyrui viskas pasidarė aišku. Abu buvom suglumę, bet labai labai laimingi...

Sekančią dieną apie didįjį laukimą pasakiau sesei, tėvams. Vyras ragino kuo greičiau eiti pas gydytoją ir pats mane užrašė vizitui. Taigi ketvirtadienį, apsilankius pas gydytoją, sužinojome, kad mano nėštumui 5 savaitės ir gavome nuotrauką, kurioje matėsi mažas taškiukas, kuris, laikui bėgant, turėtų virsti mažu žmogučiu...
Nėštumas buvo lengvas ir sklandus, nepaisant vieno vizito pas gydytoją, kuri atlikus echoskopiją pasakė, kad gemalinė pūslelė deformuota. Pažįstama gydytoja patarė palaukti keletą savaičių. Kai mano pilveliui buvo 9 savaitės, nusprendžiau apsilankyti pas gydytoją K. Mačiulienę, kuri mane nuramino, pasakiusi, kad kad pūslelė deformavosi dėl neatsargaus tikrinimo echoskopu, užjudinus gimdą, ir padariusi echoskopiją, nudžiugino, kad leliukas kuo gražiausiai vystosi... Tą dieną jaučiausi kaip devintame danguje, juk pagaliau baigsis mano nemigos naktys ir prasidės ramus laukimas...
Kas mėnesį lankiausi pas gydytoją, kuri man kėlė didžiulį pasitikėjimą nuo pat pirmo susitikimo, ir su nekantrumu laukiau TOS DIENOS, kuri vis artėjo ir artėjo. 18 nėštumo savaitę sužinojome, kad laukiamės mergytės

Spalio 24 diena. Eilinis vizitas pas gydytoją. Atsidarymas 2 cm. Širdis blaškėsi ta diena artėja. Gal šiandien, gal rytoj...Kiekvieną dieną su vyru prašėme savo mergytės, kad paskubėtų, taip trokštame ją pamatyti.
Spalio 30 diena. Gydytojai pasiskundžiau, kad jau daugiau nei savaitę kankina pamaudinimai naktimis. Po apžiūros sužinau, kad į priekį nepasistūmėjom tie patys 2 cm. Gydytoja siūlo rytoj iš ryto gultis į ligoninę ir skatinti gimdymą, nes jau apmažėję vandenų ir mažylei negerai nuolat būti spaudžiamai. Nutarėm su vyru atšvęsti paskutinę dieną dviese. Mintys sukosi tik apie dukrytę, kurią rytoj išvysime.
Spalio 31 diena, antradienis. 6 val ryto pabudau su šypsena veide. Duše glosčiau savo pilvuką, su kuriuo neužilgo atsisveikinsiu, kuris 9 mėnesius buvo šiltais namučiais mūsų mažylei

Laikas bėga, skatinamųjų dozė didinama, skausmas aštrėja. Svarbu, kad esu ne viena, - ištversiu. Svarbu, kad mažutei būtų viskas gerai...Prašau epidūro, bet gydytoja sako, kad reikia palaukti. Veikla vystosi lėtai, o nuskausminamieji gali dar labiau ją sulėtinti. Vyras nebegali žiūrėti į mane kenčiančią, nuolat primena daktarei apie nuskausminamuosius. Po apžiūros sužinome, kad atsidarymas 5 cm ir galima taikyti epidūrą. Praėjo visa amžinybė, kol jo sulaukiau. Tuomet laukiau kol praeis tos 20 min, per kurias suveiks vaistai. Nenuleidau akių nuo laikrodžio, bet poveikio vis nejaučiu. Vyras išėjo pasiteirauti, kaip taip gali būti. Anesteziologė ramina, kad tuoj suveiks, tuoj nebejausiu skausmų. Bet praeina vienas sąrėmis, kitas, trečias ir dar daugiau, bet skausmas ne mažėja, o didėja. Deja, tą dieną gimdymo namai buvo perpildyti, personalo trūko, todėl anesteziologę buvo sunku prisikviesti. Vyras išlėkė ieškot gydytojos ir akušerės, bet jos buvo pas kitą gimdyvę. Apžiūrėjo kita atsilaisvinusi akušerė ir teištarusi reikia greičiau nulėkė ieškot daktarės. Po akimirkos ji mane pažiūrėjo ir pasakė viskas, vaikeli, gimdai. Akušerė papasakojo, ką reikės daryti, abidvi užsidėjo žalius chalatus, pirštines, išskleidė stalą, vyras paėmė kamerą, sesuo fotoaparatą ir laukėm sąrėmio. Per tas kelias sekundes širdy įvyko sprogimas, apėmė begalinis džiaugsmas, visos baimės ir nerimas dingo....Buvau pasiruošusi savo dukrytės gimimui...
Keli sąrėmiai, keli stūmimai, daktarės pardrąsinimai ir pagyrimai, kad puikiai laikausi, kol išgirstu na dar kartelį, pasistenk....Sukaupusi visas jėgas stumiu....Ir išgirstu verksmą...Pamatau, kai ją iškelia į viršų...Išgirstu, kai sako jau gimė, laikas 15.30, sveikiname...pajuntu, kai padeda man ant krūtinės mažą gležną kūdikėlį, kuris nuo šios akimirkos man pats brangiausias. Nebegaliu sulaikyti ašarų...Tuo labiau, kai pamatau, kad verkia vyras ir sesuo, kad visas būrys gydytojų susigraudinę sekundei stabteli ir stebi mus...Aš jau MAMA, aš esu pati svarbiausia savo dukrytei...

Dabar mano stebuklui 10 su puse mėnesio. Ji jau žengia pirmuosius žingsnius, čiauška savo gražiu balseliu ir nuolat kartoja žodį MAMA. Jį išgirdus dažnai mintyse nuklystu į tą spalio 31 dieną, kai žiūrėdama į savo ką tik gimusią dukrytę mintyse kartojau, kad aš jau pati laimingiausia, nes esu MAMA.
