Mirštantysis ir paskutinis jo noras

PAskutiniu metu tenka sakityti apie mirti ir mirties bausme.Esu visiskai ir pilnai pries mirties bausme. Kalbant apie tai, daznai masatau - kas tai - PASKUTINIS NORAS.
Ka isgyvena zmogus suvokdamas, jog tai PASKUTINIS jo noras ir koks jis? Ko galima noreti bunant nuteistam mirties bausme?
Dar yra mirstanciojo paskutinis noras, kuri vadinam JO VALIA arba paliepimu.
Kuo sie du norai skiriasi ir kuo jie panasus? JKodel is vis mirstantis zmogus mano turys teise reiksti nora ir viltis, jog i jo nora bus atsizvelgta.
Kaip daznai nutinka, jog paskutinis mirstanciojo noras supriesina jam paciam artimus zmones...
Ir ka manot, ar paskutinis patepimas gali buti mirstanciojo paskutiniu noru?

Aš taip pat esu prieš mirties bausmę. Man baisu galvoti kaip jaučiasi žmogus laukdamas kol bus nužudytas. Manau ir paskutinis noras malonumo nesuteikia. Paskutinis noras nuteistąjam tarsi kaltės už jo nužudymą išpirkimas - "panorėk ko nors, mes išpildysim, už tai pasiimsim tavo gyvybę". Ko aš norėčiau, jei man ruoštų mirties bausmę - norėčiau, kad viskas jau būtų įvykę, daugiau nieko.

Mirštančiojo paskutinis noras, jo valia, manau kiek kitaip atrodo. Tai tarsi savęs pratęsimas šiame pasaulyje. Manęs jau nėra, bet mano valia dar vykdoma, aš tarsi dar čia, nes su manimi, mano norais skaitomasi. Ta paskutinė valia dažniausiai ir liečia mirštančiojo turtą ir artimuosius. Artimiesiems tai irgi tarsi dar vienas būda ilgiau turėti brangų žmogų šalia. Kai vykdai jo norą, mąstai kaip jis tai darytų, kam pritartų, ko nenorėtų, mirusysis niekur nenutolsta, o yra toje pačioje kasdienybėje. Nesuprantu kaip paskutinis noras supriešina artimuosius? Gal artimųjų godumas juos supriešina, bet mirusiojo noras jo paties turtą padalinti kaip jis nori negali supriešinti, nes tas turtas niekam nepriklauso, o tik jam pačiam, visi, kas jį gaus, po jo mirties, gaus kaip dovaną. Argi galima reikalauti iš dovanotoj,o kad dovana būtų didesnė, arba iš kito apdovanotojo jo gautos dovanos?
Ligonių patepimas yra patarnavimas ligoniui. Gyvųjų pareiga mirštančiąjam. Nelaikyčiau jo paskutine valia, man paskutinė valia - tai, ką vykdome po artimojo mirties žinodami, kad jis to norėjo, arba manome, kad norėtų.

O jei tai daroma, kaip tada?Kaip elgtis tam ,kuris dovaną gavo, o jos reikalauja kitas?Dalintis ta dovana, ar pasiųst kuo toliau?

VA, butent...

IR dar kyla mintis , kur gale padeti klaustuka tenka - ar mirstantysis yra atsakingas uz sukeltas pasekmes, tokias kaip gincai, barniai, teismai ir t.t., kaip kad ir auksciau minetu atveju...

Manau mirštantysis dėl liekančiųjų godumo neatsakingas. Nebent jis specialiai stengėsi sukiršinti paveldėtojus, suplanavo, kad jie susipeštų. Ir tai manau blogiau elgiasi tie, kas pasiduoda gundymui turtu.

Manau, kad tai painokas klausimas. Jei mirštantysis sąmoningai, vedinas tik asmeniškų, egoistinių paskatų sukėlė po savo mirties ginčus ir nesutarimus, bent jau didžiąja dalimi jis lieka atsakingas. Antra vertus, ar tie nesutarimai kils, ar ne priklauso nuo pasilikusių Šiapus. Gal tai jiems pamoka, gal net egzaminas, ir, ar jie jį išlaikys, ar ne, priklauso tik nuo jų pačių..Galų gale tai turbūt priklauso nuo kiekvieno konkretaus ir tuo pačiu unikalaus atvejo ..

Kodel neatsakingas? Juk zinom , kad "nezinojimas neatleidzia nuo atsakomybes".O gal zmogui reikejo dar gyvenant galvoti kas bus ir kaip visa kas lieka bus padalinta?

Kiekvienas žmogus vienoje ar kitoje situacijoje pasielgia, kaip jam tuo metu atrodo geriausia, tinkamiausia. Man rodos, jei kalbėti konkrečiai apie palikimo dalybas, tai vis dėlto mirštantysis sąmoningai ar nesąmoningai, bet surengia egzaminą likusiems..O apie pasilikusius - tai bet kokia gyvenime susidariusi situacija, iškilęs uždavinys - vidinio nusiteikimo, ketinimų, minčių atspindys..

Apskritai galvoju, kad kiekvienas reiškinys turi dvi puses, mes visi kalti ir visi nekalti..

Žmonių teisme nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, bet ne Dievo. Jei tu net neįtari, kad elgiesi blogai, tavęs niekas neperspėja, nepastebi blogų savoelgesio rezultatų - prieš Dievą tu nenusikalsti.
Pagal tai ką tu parašei, žmogus prieš mirtį turėtų skubiai viską parduoti ir pinigus sudeginti, kad neduokdie koks goduolis kito goduolio dėl tų pinigų neaprėktų, ar nenusitemptų į teismą.
Jei norėdamas gero padalinai savo turtą, tu dovanotojas vertas padėkos, o ne atsakingas už kažkieno godumą nusidėjėlis.

Yra labai geras priežodis: "gerais ketinimais ir pragaras grystas" taigis Kas yra ta atsakomybė? Sakykime tu kalnuose eidamas sujudinai akmenį: šis nusirideno paskui save nutempdamas dar akmenų- šie dar ir dar.... galutinis rezultatas griūtis kurios metu žūsta sakykime 1 žmogus. Kas atsakingas? Ar tu- kuris eidamas, iš taško A į tašką B' sujudinai akmenį? Bet tu juk sujudinai tik 1? Ar akmuo? Bet juk akmuo neatsakingas už savo veiksmus. jis juk specialiai nesukėlė griūties, jei ne tu dar kelis milijonus metų būtų sau dūlėjas. Ar tas žmogus kuris buvo neatsargus ir neapsižiūrėjo? Taip ir su paskutiniu noru.

O dabar pritaikykite sau. Mirštantysis tai tas žmogus kuris sujudino akmenį. Tu- Tas kuris stovi apačioje. O griūtis tai visi kas gali sutrukdyti paskutinį norą patenkinti. Tik tavo valia ar tu išsisuksi ar ne iš situacijos. Man pavyzdžiui yra nepriimtina kai yra keli vaikai- jie vienodai rūpinasi tėvais o tėvai palieka visą savo turtą tik vienam vaikui. Keista? ir tiek. Ir tik to vaiko valia ar jis bus sąžiningas ir pasidalins tuo turtu su savo broliais seserimis ar ne. Ir dažnai savo godumą tas vienas bando pateisinti "paskutiniu noru" ar "paskutine valia" tada prasideda teismai. nesutarimai ir visa kita, kas priveda prie to kad artimi giminės nesišneka, pyksta ir išsižada vieni kitų. Kita situacija kai iš karto patys tėvai ar vaikai pasako: vat "tu mus nukaršinti ir viską paliksim tau" tada manau, kad viskas yra sąžiningai. Turtiniu atžvilgiu.

Na o kaip jūs reaguotumėte jei jums artimas žmogus pasakytų savo paskutinį norą, kad ir pvz: gyvenate susimetę (kas nūdiena populiaru) ir paskutinis noras būtų kad jūs "susiženytumėt" susituoktumėt, apsivestumėt) su bažnyčia ir visu kitu. Kaip jūs reaguotumėt?

Klepesova, mano požiūris labai panašus į tavo. Juk kartais tie geri norai būna geri tik taip, kaip mes suprantam. Tuo tarpu kitam (kuriam nori gero) jie gali reikšti visiškai priešingą dalyką.. . Kad ir su tuo susituokimu: mirusiam tikriausiai jau bus visiškai vienodai, kaip jūs gyvensit. O tiems, kurie nepaklausė ir nesusituokė dėl 100+1 tik jiems žinomos priežasties, gal visą laiką kirbės- na kaip aš galėjau neišpildyti paskutinio noro, ir pan. O gal atvirkščiai- susituoktų, gyvenimas nenusisektų, o kaltas būtų tas įvykdytas paskutinis noras....
Aplamai manau, kad geriau rūpintis žmonėm ir jų norais, kol jie dar gyvi, o ne mirties patale.

O jei tai ne paskutinis noras, o aplamai noras, o jo niekas nesiruošia vykdyti, to išdavoje mirštančiojo paskutinis noras , kad visą turtą palikti bet kam , bet ne tam kas nenorėjo vykdyti dar gyvo , bet artimo žmogaus noro, kaip tada?
Noriu pasakyt, kad kartais tėvams kažką palikti, ar kažko nepalikti po mirties norą sukelia, tai kas juos skaudino ar priešingai, esant dar gyviems.Todėl ir susiklosto tokie nesusipratimai, kodėl jam, o ne man?O tai ko gero būna kažkuo grįsta, jie tam galbūt tikrai turi pateisinimą.