sveikutės
norėčiau papasakoti jums savo istoriją
man prieš maždaug penkis metus gydytoja negailestingai paskelbė policistinių kiaušidžių sindromas, eik į kitą polikliniką ten padarys visus reikiamus tyrimus, visa tai vyko kaune kur tuo metu studijavau. nuėjau į kitą poliklinika ten padarė tyrimus iš karto supratau, kad kažkas negerai, nes gydytoja atsisakė komentuoti, sako: rezultatus aptarsi su savo ginekologe ir išėjo, o aš likau, nes reikėjo apsirengti. Na, ką išeinu iš kabineto ir girdžiu kaip ta gydytoja, kuri mane kątik apžiūrėjo pasakoja kažkokiai savo draugei: tu žinai ta mergina mano kabinete tokia jauna, o tikriausiai niekada negalės turėti vaikų. Vargšelė..... ir taip toliau
Man tiesiog aptemo akyse ir viskas prieš akis pradėjo suktis. Sukaupiau visas jėgas ir iškėlusi galvą praėjau pro tą gydytoją, nenorėjau parodyti nei savo skausmo nei ašarų. Nuėjau į parkelį ir ašaros tiesiog pacios pradėjo riedėti, didelės ir tokios sūrios, kad net dabar dar jaučiu jų skonį, tikriausiai todėl, kad rašydama savo istoriją verkiu, tik nebežinau kodėl.....
grįžau į bendrabutį žinoma mokslai jau visai nerūpi tik laukiu kada reiks eiti pas savo ginekologę, gal ji paguos ir nuramins, bet.....
nuėjau, ji pažiūrėjo tyrimų rezultatus, dar kartą mane apžiūrėjo aš ir klausiu: pasakykit teisybę ar aš galėsiu turėti vaikų ar ne ir ką man reikia daryti. žinoma tuo metu jau buvau apsipylusi ašaromis, bet griežtu balsu paprašiau, kad išaiškintų man viską.
Na, ji tik į mane pasižiūrėjo ir pasakė, kad : tau reikėtų ateityje kai norėsi vaikelio pasvarstyti įsivaikinimą........
Apšalau...... nežinau kaip grįžau į bendrabutį..... nieko neprisimenu tik galvoje vienas žodis......įsivaikinti..............
Papasakojau savo išgyvenimus draugei, o jos mama gydytoja tai puolė skambinti, truputį nuramino, puoliau prie interneto ieškoti informacijos, taip aptikau ir šį puslapį.
Nuėjau į privačią kliniką klaipėdoje, gydytoja buvo tiesiog fantastiška, liepė nepergyventi ir pasakė, kad viltis miršta paskutinė, be to yra įvairių gydymo būdų.
Na, ką pradėjom su vyru darbuotis
kas pusę metų važiuodavau pasitikrinti, nes gyvenau užsienyje. gydytoja pasakė, kad pabandykite du metus po to pradėsime gydymą, sutikau.
po 1,5 metų pradėjau panikuoti, o širdyje taip neramu, nusprendžiau važiuoti į Lietuvą, tegu daro viską ko reikia. Nueinu pas gydytoją sakau; viskas daugiau laukti nebegalime ir paplūstu ašaromis, mėnesinės kaip visada vėluoja, bet per tuos pusantrų metų, jau sunaudojau tiek nėštumo testų, kad visą sąvartyną būtų galima užpildyti
gydytoja pasižiūri į mane, maloniai nusišypso ir sako: o man atrodo, kad tu jau laukiesi, o aš gydytoja baikit juokauti, nes man visai nejuokinga.
Patikrina...... jau penkios savaites kaip manyje auga stebuklas, aš ir vėl apsiverkiu, tik šį kartą iš begalinės laimės.
Jau keturi mėnesiai kaip sūpuoju ant rankų savo angeliuką ir kartais apsiverkiu, bet tik iš laimės.....
Linkiu jums visoms sulaukti savo angeliukų ir niekada nenuleisti rankų, juk gydytoja taip griežtai paskelbusi nuosprendį buvo net labai neteisi......... o mums juk net neprireikė gydymo, o ji jau kalbėjo apie įvaikinimą............
sėkmės visoms linkiu iš visos širdies
