stebuklas kuris ivyko pries 12 metu - Gimdymo istorijos

Nors ta laiminga diena buvo jau pries 12 metu, taciau viskas rodos vyko vakar...
bet pradesiu viska nuo pradziu... 1994.. balandzio 12 diena... Rytinis skambutis... pranesimas... atsisveikinome su mociute... Asaros, skausmas... tai buvo zmogus, kuris suteikdavo man ryzto, dziaugsmo, tikejimo, vilties... jos netekimas man buvo didelis smugis... maniau neatsigausiu...
praejo 3 menesiai. Islaikiau abituros egzaminus ir buvau laiminga su zmogumi jau du metus... Liepos 11, dvieju metu draugystes proga, nuostabi naktis... jau tada supratau, kad manyje gime naujas zmogutis... man nereikejo jokiu testu, kad suprasciau jog laukiuosi... Draugas be galo dziaugesi mazu stebuklu... Tevai? na kaip cia pasakius, juk man buvo vos 17!
Bet as buvau labai labai laiminga... laukiau to mazycio stebuklelio, kuris suteike man jegu gyventi, kovoti,,, tiketi... Bet... rugsejis, studijos... skausmas... ligonine... Gydytojos klausimas:" tu dar labai jauna, dabar gali susitvarkyti viskas savaime, ar paleidziam?" Isterija, riksmai, asaros, maldavimai "Sulaikykit" Sulaike ligonineje buvau lepinama, visos seseles lakstydavo ir pildydavo visas mano uzgaidas.. gydytoja atstojo mama buvo pati laimingiausia moteris! Pilvukas sparciai didejo, o su juo ir mano laime! Jauciau, kad bus mergyte! didelem graziom, rudom (nors mano melynos, o vyro zalios) akytem, ilgais tiesiais plaukuciais, begalo miela, protinga, draugiska... Jau ir varda zinojau Paula. Mano mociutes garbei...
Laikas bego, ligonineje praleidau didziaja dali savo nestumo... bet tai nesvarbiausia... galejau istverti viska, kad tik mazyliui butu gerai... Mazylis vis slepesi ir nerode savo lyties... mociutes ir tetulytes spejo, kad tai berniukas, o as tikejau, kad mergyte...
Gimdymo terminas turejo buti balandzio 4, paskutini menesi praleidau namie... ne ligoninej... balandzio 5, 6, 7 ir nieko... patiko ir uzsibuvo 10 apsilankeme pas gydytoja. Nuskambejo verdiktas: Jei nepagimdai iki 13, skatinsim!
Ta vakara ilagi vaiksciojom... kalbejom, svajojom... prisiminiau tai kas ivyko pries metus... suspaude sirdute... taip norejau, kad tuo stebuklu dziaugtusi ir mano mylima mociute...
vakaras... naktis... sapne pamaciau mociute, ji mane kviete... norejau begti pas ja, o ji man tare as pati ateisiu... ir jau niekada mes nesiskirsime... tu mylimiausia mono proanuke... as visada busiu salia...
pabudau... buvo keturios ryto... lygiai pries metus tokiu metu uzgeso mano mociutes akys stipriai suspaude pilvo apacia...
pazadinau vyra... sakau, kazkas ne taip... jis uzdejo ranka ir soko is lovos kviesti mama i pagalba... Mama atejo paziurejo ir tare, kai sekanti karta suspaus pasauk, ir letai nuejo i toleta... bet nespejo net uzsidaryti o as emiau saukti, JAU! tai buvo po 2 min. mamai ir visiems kitiems miegai issiblaske! greitai iskviete greitaja ir isvaziavau... Vyras sirguliavo ir kartu gimdyti negalejo... paklausiau, ka parvezti? Jei gims sunus irgi bus gerai ( cia buvo manes raminimas, nes kartojau, kad jei bus sunus augins jis, as beprotiskai laukiau mergytes)
Jau buvo 6 ryto... kol nuvaziavome, kol viska surase... jau buvo 8 val. Skausmo taip ir nejutau, tik maudima ir nora valgyti sokolada
Laukiau to stebuklelio, kuris turejo ivykti... o mintys vis klydo i sapna... kodel mociute nori mane pasiimti? ar as mirsiu? Kas bus? Ka reiskia sis sapnas?
9.40. pajutau nora stumti... o vandenys nenubege. pasakiau seselei... ji pasake, kad tai neimanoma, gimdysiu as tik po pietu... taigi galiu eiti ramiai pailseti... bet as jauciausi keistai, tai nebuvo skausmas, bet... ka as zinau kas juk gimdziau tai pirma karta! issireikalavau kad apziuretu... vos tik spejau sukelti kojas, isgirdau, tik nestumk! Gimdymas praejo laaaaaaaabai greitai! 10 val isgirdau riksma... tai mano mazylis! gydytojas vos pamates galvyte, istare"Sunus", o "Velnias" tada pagalvojau, juk tikrai jauciau, kad mergyte... ir vel gydytojo riksmas "Mergyte!" tai kas pagaliau gime? "Tuoj pamatysi pati"
Tai buvo pats nuostabiausias momentas mano gyvenime... i mane zvelge mergyte, didelemis juodomis akutemis, ilgais juodais plaukuciais ir graziomis lupytemis... ir dar sumarskineliais ji pazvelge i mane tokiomis protingomis akutemis... Kaip man buvo gera... Norejau ja paimti ant ranku... bet... ja kazkur nese... norejau saukti, kad sugrazintu... jauciau, kad mano balsas slopsta... darosi ramu ramu, jauciau kad kazkur skrendu... apeme lengva palaima,,, as turiu dukryte... skridau... per migla girdejau" Neleiskite jai uzmigti, lasaline... kraujo... Nemiegok... kovok... tu privalai gyventi...." Nieko as neprivalau,,, man dabar gera... tik isgirdau vaiko verksma... ir supratau, negaliu pasiduoti...
ir nepasidaviau...
Dabar dukrytei jau 12 metu... ji labi grazi turi dideles rudas akis, ilgus sviesius ir tiesius plaukus... yra labai protinga, draugiska, nuostabi drauge man...
Iskentejau daug... bet buvo verta... per 12 metu neturejau jokiu dideliu rupesteliu ar vargelio auginant maza stebukla... nestumas buvo sunkus... bet laikas po jo nuostabus... ir as zinau, kad mes abi turime viena ir ta pati angela sarga... mano mociute...
keista, gal tai tik sutapimas... bet daug mociutes artimuju mano, kad Paula, tai atgimusi mano mociute... kartais ir as taip jauciu... kai apkabinu dukryte, pajauciu ta pati jausma, kai apkabindavau mociute...

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis