Išaušo pirmadinio rytas, o mažulis net nesiruošia palikti savo šiltosios vieteles. Susirenku daiktus ir važiuojame į gimdymo namus. Jaučiu nerimą, bet žinau, kad grįšiu jau ne viena. Paguldo į ligoninę. Tą pačią dieną atlieka visus būtinus tyrimus. Viskas gerai. Vis dar nežinau kas gims. Darant echoskopiją neklausiu gydytojos, nes su vyru nusprendėme taip ilgai nežinoję dar palaukti ir turėti staigmeną. Pasitarę su gydytoja nusprendėme palaukti iki ketvirtadienio ir, jeigu nieko neįvyks, eiti gimdyti. Taip ir pralaukiau tas dienas. Stebėjau palatoje ateinančias į ir išeinančias gimdyti.
Išaušo ketvirtadienio rytas. Nakti mažai miegojau. Kamavo lengvi sąrėmiai ir nerimas. Gydytoja apžiūri ir išsiunčia į gimdyklą. Gimdykloje nieko nelaukę nuleidžia vandenis. Pradedu jausti stipresnius sąrėmius. Paskambinu vyrui. Pasakia, kad važiuotų, bet gali labai neskubėti, nes daktaras nusprendė, kad pagimdysiu apie pietus. Vis vaikščioju ratais po gimdyklą. Atvažiuoja vyras, laikas pradėjo bėgti greičiau. Kartu kenčiame gana lengvus sąrėmius. Gydytojas siūlo nuskausminimą. Atsisakau, nes tikiuosi lengvo gimdymo. Po kiek laiko apžiūri - nieko nevyksta, galvutė neįsistato. Leidžia skatinamuosius, o tada ir prasideda skausmai skausmeliai. Aparatas sąrėmius fiksuoja kas minutę, o sąrėmio stiprumas 126. Skausmas neišpasakytas.
Nebežinau kur dėtis. Gulėdama per sąrėmį kabinuosi į gimdymo lovą, sėdėdama ant kamuolio į vyrą. Rėkiu nežmoniškai. Atrodo, kad kito sąrėmio nebesulauksiu. Suleidžia nuskausminamuos, kurie palengvina tik kelis sąrėmius ir vėl tas pats. Minutės slenka labai lėtai, o aš vis rėkiu. Vakarop apžiūri, pagaliau galvutė nusileido 
, bet blogai įsistatė. Vėl nuskausminamieji, vėl kenčiu. Šokinėju ant kamuolio, bet nuo jo dar blogiau. Gydytojas ateina, o aš rėkiu: "noriu stumt". Subėga visas personalas. Gimdykla pilna. Vyras laiko už rankos, o personalas ragina stumti. Stumiu sukandusi dantis iš paskutinių jėgų ir rėkiu, kad nebegaliu daugiau. Personalas ragina tvardytis ir kentėti: liko visai ne daug. Jaučiu tempimą. Atrodo tuoj sprogsiu. Stumiu, o man rėkia: "smarkiau, galvutę matom". Nepatikėjau. Klausiu kokios spalvos plaukučiai. Atsakė, kad šviesūs. O aš: "blondinas". 
Prakirpo. Vėl stumiu. Vyras džiaugsmingu balsu ištarė: "stumk". Manyje atsirado jėgų. Smarkiai stūmiau ir pajaučiau kai iš manęs šovė. Pasidarė lengva lengva. Tiesiai prieš akis matau mažą nekantriai lauktą savo stebuklėlį. Liepos 5d. 19:40 gimė mūsų mažasis siurprizėlis berniukas (jaučiau, kad taip ir bus), beje tamsiaplaukis
. Mažylį įvertino 10 balų, gimė 3870gr ir 55cm.Paguldo man ant krūtinės mažylį. Aš laiminga glostau jam žanduką ir kalbinu. Atrodo širdis plyš iš laimės. Mažylis žvalgosi, bando šliaužti, spardosi ir trukdo gydytojui siūti. Po visų procedūrų liekame tryse gimdykloje be galo laimingi
Būti mama - pats nuostabiausias jausmas pasaulyje
