Vaikelio laukėm ilgai, po metų nusprendžiau ieškoti priežasčių, kodėl niekaip nepavyksta prisišaukti mažiuko...
Manęs laukė daug tyrimų, laporoskopija, vaistai... Kai jau buvom praradę viltį, kad pavyks natūraliai tapt
, pagaliau yvyko stebuklas 
Kaip dabar prisimenu, buvo gruodžio 3 diena, su vyru grįžom iš kaimo, ir aš pristojau, kad eitų nupirkti testą, jis sakė jog nebenori matyt mano ašarų, bet vistiek nusileido įkalbinėjimam... Kai pasidariau testą, ir pamačiau II, negalėjau patikėti, verkėm iš laimės abu apsikabinę...Gydytojas patvirtino, jog aš tikrai laukiuosi...
Taip prasidėjo laukimo mėnesiai, per kuriuos teko porą kartų ligoninėj pagulėti, bet paskui viskas buvo gerai, ir mes nekantriai laukėm savoo stebukliuko...
Buvo nustatyta, jog gimdysiu rugpjūčio 5 dieną, su nekantrumu laukėm TOS dienos. Kai ji atėjo, nerimo buvo dar daugiau, bet kaip niekas nevyko, taip nevyko... Gydytoja vis pajuokaudavo, kad mano leliui ir pas mane gerai, nes tyrimai puikūs, ir jis jaučiasi gerai
Ber nusprendė mane guldyti į patologinį, kad stebėtų mažiuko būklę. Važiavau į ligoninę pakilios nuotaikos, nes jau žinojau, kad viena nebegrįšiu į namus Ligoninėj praleidau visą savaitgalį, buvo nuspresta, kad mane skatins antradienį. Tuop metu ligoninėj buvo dar keliosSM darugės, tai aplankydavom viena kitą, dvi jau džiaugėsi savo stebukliukais, o į jas pažiūrėjus, žinojau, kad ir aš jau tuoj būsiu tokia pat laiminga
Pirmadienį vakare,mane pasikvietė palatos gydytoja, ir į gimdos kaklelį įdėjo tabletę, atsidarymas buvo 1 cm
Atsiguliau labai laiminga, kad jau rytoj turėčiau pamatyt savo stebukliuką, stengiausi save raminti,. kad viskas bus gerai, ir reikia pailsėti prieš didįjį darbą... val nubudau nuo keisto maudimo, lipant iš lovos, man išėjo kamštis
Iš to džiaugsmo, parašiau sms vyrui, kad jau tikrai kažkas vyksta, jis paskambino, ir pasiūlė dar pailsėti .Bet man jau nebe tas rūoėjo... Nors ir maudeno , gulėjau visa laiminga, ir laukiau didesnio veiksmo .Apie 8 apžiūrėjo gydytoja mane, ir pasakė, jog tikrai jau vyksta kažkas, atsidarymas 2 cm, dar įdėjo vieną tabletę.Vėl paskambinau vyrui apsigirti .
Skausmas vis stiprėjo ir ilgėjo...
9.30 val man nubėgo vandenys, skausmas ir jaudulys vis stiprėjo.
Atvažiavo vyras, ir jau abu laukėm , kas bus toliau
Apžiūrėjus gydytoja pasakė, jog nubėgo šoniniai vandenys, liepė pasimatuot dar toniukus ir kraustytis į gimdyklą .Taip ir padarėm, nuėjau dar po dušu, ir su vyru iškeliavom į kitą koridoriaus galą
kaip tik tą dienq, budėjo mano gydytoja, pas kurią lankiausi visą nėštumą, ir su kuria tariausi dėl gimdymo. Ji mane apžiūrėjo, prakirpo vandenis, bet nuliūdino pasakius, jog kaklelis dar labai kietas, ir vis dar tie patys 2 cm. Dar paklausė, ar jei reikės, norėsiu epidūro, nes gali būt, kad procesas bus ilgas ir skausmingas... Ysipatoginom su vyru gimdykloj, aš šokinėjau ant kamuolio, jis juokavo, ir laukėm kas bus toliau.
Apei 14 val, mane vėl apžiūrėjo gydytoja, ir pasakė, kad niekas nepasistūmėjo, ir kažin ar nereikės cezario, nes negali lesiti ilhai vaikiukui būt be vandenų...
man jau buvo pastatyta skatinamoji lašelinė, tai skausmas buvo daug stipresnis , o aparatas rodė, kad visai nedidelis...
Gydytoja akušerei liepė suleisti vaistų, kurie nuima skausmą ir minkština kaklelį.
taip kankinomės toliau, skausmas jau buvo kas 1 - 1,5 min, ir trūkdavo apie1 min.
Apie 17 val atėjo gydytoja, su kitu gyd, nes jau galvojo apie cezarį. Po apžiūros jis pasakė, kad jau 5 cm, ir dar reikia laukti tolaiu, bent jau iki kokių 19 val. Tuo metu galvojau, kad
jį... Liepiau vyrui ieškot gyd, duot pinigus, kad tik darytų man ką nors 
Akušerė pradėjo matuoti toniukus, ir iš jos veidi išraiškos pamačiau, kad kažkas netaip. Mattavo vis kitokia padėtim, mačiau, kad mažiuko širdelės darbas šokinėja, rodo tai 100 - tai 200..
Atėjus gydytoja pasakė, jog ilgiau laukti nebegalima, ir reikia skubiai ruoštis operacijai
Tada man pasidarė labai baisu, kad tik viskas būtų gerai
Apei 19 val, mane išvežė į operacinę, ten padarė spinalinę nejautrą, ir pradėjo operaciją.
Gulėjau, ir galvojau, kad jau tuoj tuoj viskas baigsis, ir viskas bus gerai...
Tada tik išgirdau, kaip gydytojai tarpusavy kalba, jog labai baisi virkštelė, ir jei būčiau gimdžiusi pati, tai būtų nebepadėjusi net pompa
Pasirodo virkštelė buvo su dvigubu, jūreivišku mazgu...Taigi 19.40 val su pasauliu pasisveikino mūsų sūnelis
Seselė man trumpam parodė jį, ir nunešė ant stalo tvarkyti, aš gulėjau, žiūrėjau į savo mažą žmogutį, o skruostais tekėjo laimės ašaros
Man prinešė mažiuką, leido pabučiuotį į mažą riestą nosiuką, ir išnešė į naujągimių skyrių, kad įvertintų būklę...Aš gulėjau, ir toliau verkiau, suprasdama, koks neapsakomas džiaugsmas būti mama, ir kiek kartais nedaug trūksta iki nelaimės...
Vėlaiu, visi gydytojai pamatę mūsų dokumentus sakė, jog apie tokią virkštelę skaitė tik vadovėliuose, ir mūsų mažius yra tikras laimės kūdikis
Ir dabar, pasižiūriu į savo mažąjį stebukliuką, ir suprantu, jog esu pati laimingiausia pasaulyje
O visi skausmai ir vargai buvę prieš tai, iškart pasimiršta
