Mano jura, myliu tavo ploti neramu, Ta beribi, kai tolyje dunkso migla, Kai dangus susilieja isvien su banga. Ir atrodo, kad tavo platybes, Ten paduoda visatai savasias rankas, Ir pasibaigia zemes tvarka ir galybe, Ir prasideda tai -ko sirdis nesupras.
Horizontai suzimba lyg didmescio rampos. Saules takas zeruoja nakties sidabru. Ir atrodo, zengiu as i palaiminta kranta, Aukso kilimu, austu darbsciuju bangu.
Kai lengva būt gerais, tai esate geri Ir vaikštot įsisegę gėlę. Ir tiesiat ranką be akmens, kuri Be abejo, simbolizuoja gėrį. Tačiau užtenka šiam piratiškam laive Nors truputėlį deniui susiūbuoti, Ir jūsų pirštai riečias į save, O jūsų gėlės pradeda juoduoti...
Kai tu glaudei lapus prie skruosto,
Akimirksniu aš tapdavau medžiu.
Ir tavo pirštai lapų odą guosdavo
Lytėjimu, nei meilė pamaldžiu.
Aš apsimesdavau, kad vėjui pučiant
Šio medžio lapai šlama tamsoje.
Ir iš tiesų, jei aš tas medis būčiau,
Šaknis išplėšęs lėkčiau pas tave.
Skęstančiai smiltyse Rėkia saulė raudona Ir meta į delnus ištiestus Eilėraščius juodus- Paukščių takai Dar ne mano sparnams. Sugrįžta į žemę Juodi angelai Ir mėnulis jau žiebia Medžių žvakes.
Nušvito vakaras gelsvai Balandžio saule pasiguosiu. Daug metų tu pavėlavai, Bet vis dėlto tavim džiaugiuosi. Prisėsk, paglostyk galvą man, Pažvelk linksmom akim, su meile. Šiam sąsiuviny senam Vaikyste dvelkia mano eilės. Atleisk, kad gyvenau liūdnai, Kad buvo dienos man pabodę. Atleisk, atleisk, kad per dažnai Kiti man tavimi atrodė.
Tu ne viena... Tau labas rytas sako Muzika skambi. Verki? Tai tik lietus! Tau plaukus nudažys Laukų spalva... Basa diena tau tiesia ranką O tu renki aguonų galvutes. Gėles tau skina vėjas, Jis sakos kažkada tave mylėjęs... O jūra...žvilgančiais krantais. Tu tik žvalgais žuvėdrų murzinų. Krantu ateina vakaras tylus... Visus jausmus pavertęs Muzika ramia. Gyvenime, tu sustabdyk Ties šiuo skambėjimu mane!
Dabar, sakau pažaiskim didelius: visokius darbus dirbsime, labai gerai gyvensime, abu kartu numirsime, sugulsime į vieną kapą ir užsiklosime lapu.
O tu sakai: įgriso man tavo tie žaidimai, nenoriu žaisti didelio, visai nenoriu žaisti, nes aš ir taip didžiulis.
O aš sakau nuliūdusi: nereikia mums užaugti, nes juk užaugę kartais ir paslaptis, ir priesaikas pamiršta ir išduoda, paskui po vieną verkia, ar mums gi reikia to?
Si legenda tikrovei keistai artima, Žemėj Velnias gyveno kadais su šeima. Nežinia kaip seniai jis jau buvo našlys Atminimui žmonos liko dukterys trys. Dar ketvirtą turėjo slapta nuo žmonių. (Nešventų pasitaiko, deja, ir velnių!) Taigi buvo kitoms ji sesuo netikra, Toji Laumės gražuolės ir Velnio dukra. Daug dienų, gal daug metų praėjo, kasžin, Velnio dukros vis augo, vis ėjo gražyn... Tiktai tėvas paliego ir nutarė kartą: "Dukras man už vyrų išleisti jau verta!" Ir pačią vyriausią pakvietęs į rūmą, jai tarė: "Tau kraičiui skiriu išdidumą." O vyrą įžymų ir gražų išrinko - Vyriausioji tapo žmona karininko. Antrosios jaunikis - turtingas pirklys, Besaikis godumas - jos kraičio dalis. Trečiajai - poetą akių mėlynų Ir įteikė nerimą jiems dovanų. Išgirdusi tai, ir duktė ketvirta Išdrįso ateit, nors nebuvo kviesta... "Tau neskirsiu dalies!" Tarė Velnias piktai. "Teks tau vyrą taip pat susirasti pačiai. Tave motina šaukdavo meilės daina, Tad be turtų keliauk per pasaulį viena!" Atsiduso duktė ir nuleido akis... Tą akimirką apgaubė žemę naktis, Netgi tėvui pačiam pasidarė graudu... Ir tada pavadino ja Meilės vardu. Ji iseji naktin lydima prakeikimo, Nepabugus nezinomo savo likimo. Ir keliauja ji nuo tada per pasaulį, Neša žemei pavasarius, žiedus ir saulę, Galingesnė už mirtį, per amžius jauna, Ją supranta be žodžių širdis kiekviena. Ar geguzis sveisus, ar niurus lapkritys, Ji suspes pasibelst i kiekvienas duris Jos kerintis žvilgsnis lyg jūra gili, Ją kartą išvydęs, pamiršt negali. Ją matysi tamsiais ar auksiniais plaukais, Šypsnys jos tau žemę ir dangų pakeis. Ir ilgėdamas jos, neužmigsi nakčia, Abejonių ugnim degins sirdi kančia... Vieną švelniai ji guos, Kitą žiauriai kankins, Ir kiekvienas kitokiu vardu ja vadins. Ji ateis kaip audra ar už sapną tyliau, Ją mums lemta pažint anksti ar vėliau... Jei išdrįstų kas nors likti jai abejingu, tas gyvenimą visą paliks nelaimingu. Ji ateis šaukiama ir nelaukta visai, Kartais sako, Meile siuntė Velnias patsai!
Autoriaus taip pat
