Tau būti
Į rudenio žolę - paukščiu
Į rudenio langą - lapu.
Po nykstančiu saulės slenksčiu
Sulytą gyvybę slepiu.
Tau būti, kartoju, tau būt
Po vandeniu, vėju, žeme
Dūmely virš mūsų trobų
Virš mūsų galvų - gerume.
Palinkęs į meilę žmogau
Su krintančio lapo dvasia
Kai šauksi tamsoj - neužgauk
Gėlės arba paukščio balse.
Kai ranką ištiesi - tegu
Šviesa sulapoja jinai.
Dejuoja virš mūsų langų
Pavargę gyvybės sparnai.
J.M.
Iki skausmo
Ir dar giliau
Mes nutilom.
Tik dega delnai.
- Nepadek
Nutyliu, kad bijau,
Ir džiaugiuosi,
Kad to nežinai.
Tik vienatvė po mano oda,
Tarsi kandys, išėda skyles.
Aš jas lopau dangum ir malda,
Bet tyla vis praardo kitas.
-Ne, neliesk, nes
įkrisi vidun!..
Nežinai, koks gilus šulinys..
Juodos skylės mus traukia dangun..
Naiviai tikim
Per naktį užgis
Ir dar giliau
Mes nutilom.
Tik dega delnai.
- Nepadek
Nutyliu, kad bijau,
Ir džiaugiuosi,
Kad to nežinai.
Tik vienatvė po mano oda,
Tarsi kandys, išėda skyles.
Aš jas lopau dangum ir malda,
Bet tyla vis praardo kitas.
-Ne, neliesk, nes
įkrisi vidun!..
Nežinai, koks gilus šulinys..
Juodos skylės mus traukia dangun..
Naiviai tikim
Per naktį užgis
BALTOJO NIEKO
DAINELĖ
Aš esu Niekas,
Baltas berniukas,
Ne, ne berniukas,
O kamuoliukas.
Aš esu Niekas,
Povo plunksnelė.
Ne, ne plunksnelė,
Beržo šakelė.
Aš esu Niekas,
Vėjų mergele!
Tu ne mergelė,
O balandėlė.
Kokia raudona
Tavo sermėgėlė!
Šermukšnio uogelių,
Smėlėtų kriauklelių
Pasiuvo motulė
Man sermėgėlę!
O aš virš saulelės,
Ties papartėliu,
Guliu ir stoviu,
Kalbu ir tyliu.
Neguliu ir nestoviu,
Nešneku, netyliu,
Nieko nemyliu,
Bet visus myliu.
Nieko nedarau,
Bet viską darau:
Žuvelių būrius
Į jūras varau.
Ne, nevarau.
Vaikelius aprengęs,
Paukščius suskaitau,
Žalią rūtos šaką
Siūbuojant matau.
O kartais regiu
Vakarėlis ateina!
Bėgu degt žvaigždelių
Sidabro kalneliais!
Ten mano tėvelis,
Ten mano motulė,
Baltasai sakalėlis,
Jūrota gegulė.
Ne, pasakyti
Aš nieko negaliu,
Aš mažas Niekelis,
Aš jau tyliu.
DAINELĖ
Aš esu Niekas,
Baltas berniukas,
Ne, ne berniukas,
O kamuoliukas.
Aš esu Niekas,
Povo plunksnelė.
Ne, ne plunksnelė,
Beržo šakelė.
Aš esu Niekas,
Vėjų mergele!
Tu ne mergelė,
O balandėlė.
Kokia raudona
Tavo sermėgėlė!
Šermukšnio uogelių,
Smėlėtų kriauklelių
Pasiuvo motulė
Man sermėgėlę!
O aš virš saulelės,
Ties papartėliu,
Guliu ir stoviu,
Kalbu ir tyliu.
Neguliu ir nestoviu,
Nešneku, netyliu,
Nieko nemyliu,
Bet visus myliu.
Nieko nedarau,
Bet viską darau:
Žuvelių būrius
Į jūras varau.
Ne, nevarau.
Vaikelius aprengęs,
Paukščius suskaitau,
Žalią rūtos šaką
Siūbuojant matau.
O kartais regiu
Vakarėlis ateina!
Bėgu degt žvaigždelių
Sidabro kalneliais!
Ten mano tėvelis,
Ten mano motulė,
Baltasai sakalėlis,
Jūrota gegulė.
Ne, pasakyti
Aš nieko negaliu,
Aš mažas Niekelis,
Aš jau tyliu.
QUOTE(Urielė @ 2010 08 21, 10:58)
Iki skausmo
Ir dar giliau
Mes nutilom.
Tik dega delnai.
- Nepadek
Nutyliu, kad bijau,
Ir džiaugiuosi,
Kad to nežinai.
Tik vienatvė po mano oda,
Tarsi kandys, išėda skyles.
Aš jas lopau dangum ir malda,
Bet tyla vis praardo kitas.
-Ne, neliesk, nes
įkrisi vidun!..
Nežinai, koks gilus šulinys..
Juodos skylės mus traukia dangun..
Naiviai tikim
Per naktį užgis
Ir dar giliau
Mes nutilom.
Tik dega delnai.
- Nepadek
Nutyliu, kad bijau,
Ir džiaugiuosi,
Kad to nežinai.
Tik vienatvė po mano oda,
Tarsi kandys, išėda skyles.
Aš jas lopau dangum ir malda,
Bet tyla vis praardo kitas.
-Ne, neliesk, nes
įkrisi vidun!..
Nežinai, koks gilus šulinys..
Juodos skylės mus traukia dangun..
Naiviai tikim
Per naktį užgis
Labai saunus eilerastis.Kas autorius?
QUOTE(maybe24 @ 2010 08 21, 17:34)
Gintarė Stankutė (Glesumėlė)
Skaitant šį eilėraštį per kūną bėga šiurpuliai, o akyse pradeda kauptis ašaros. Moku jį atmintinai
Maironis
UOSIS IR ŽMOGUS
Amžiaus ilgus metus
Augo uosis gražus,
Ir augo, ir lapais žaliavo;
Tarp pakalnių plačių,
Tarp beržų, drebulių
Viršūnės jis nelenkė savo.
Daužė jį vėsulai, -
Nedrebėjo jisai,
Puikiai ir iš aukšto žiūrėjo;
O kai žvaigždės nušvis
Per žvainąsias naktis,
Jautriai apie meilę šlamėjo.
Jam prie šono tada
Iš šaknų, jo greta
Uoselis žalsvutis išdygo:
Skleidė uosis šakas,
Per naktis ir dienas
Iš džiaugsmo siūravo, nemigo.
Jau nerūpi miškai,
Taip nežiūri aukštai,
Vien sūnų prie šono sau glaudžia;
Baidos šiaurio aštraus,
Nes jam gaila sūnaus,
Ir dūmą niūniuoja jau griaudžią.
Dvelkia oras minkštai,
Auga jaunas aukštai
Ir skleidžias platyn, ir didžiuojas.
Uosis lenkias žemyn,
Jėgos eina menkyn,
Kas kartą mažiau belapuojas.
Štai atėjo žmogus,
Blizga kirvis aštrus,
Pakirto ilgmetį užgavęs;
Jauno uosio pečiai
Sudrebėjo baisiai,
Žaliuoja tačiau kaip žaliavęs.
Iš kamieno tiesaus
Dročiai karstui išpjaus
Lentų, nes tėvai susenėjo;
O viršūnę tašys:
Vygė bus ir lopšys,
Nes kūdikis klykti pradėjo.
Bėga metai kiti,
Supa lopšį pati
Ir pirmgimiui savo dainuoja:
"Auk, maželi gražus,
Kaip tas uosis puikus,
Kurs slėnio atkrantėj svyruoja."
Maironis
UOSIS IR ŽMOGUS
Amžiaus ilgus metus
Augo uosis gražus,
Ir augo, ir lapais žaliavo;
Tarp pakalnių plačių,
Tarp beržų, drebulių
Viršūnės jis nelenkė savo.
Daužė jį vėsulai, -
Nedrebėjo jisai,
Puikiai ir iš aukšto žiūrėjo;
O kai žvaigždės nušvis
Per žvainąsias naktis,
Jautriai apie meilę šlamėjo.
Jam prie šono tada
Iš šaknų, jo greta
Uoselis žalsvutis išdygo:
Skleidė uosis šakas,
Per naktis ir dienas
Iš džiaugsmo siūravo, nemigo.
Jau nerūpi miškai,
Taip nežiūri aukštai,
Vien sūnų prie šono sau glaudžia;
Baidos šiaurio aštraus,
Nes jam gaila sūnaus,
Ir dūmą niūniuoja jau griaudžią.
Dvelkia oras minkštai,
Auga jaunas aukštai
Ir skleidžias platyn, ir didžiuojas.
Uosis lenkias žemyn,
Jėgos eina menkyn,
Kas kartą mažiau belapuojas.
Štai atėjo žmogus,
Blizga kirvis aštrus,
Pakirto ilgmetį užgavęs;
Jauno uosio pečiai
Sudrebėjo baisiai,
Žaliuoja tačiau kaip žaliavęs.
Iš kamieno tiesaus
Dročiai karstui išpjaus
Lentų, nes tėvai susenėjo;
O viršūnę tašys:
Vygė bus ir lopšys,
Nes kūdikis klykti pradėjo.
Bėga metai kiti,
Supa lopšį pati
Ir pirmgimiui savo dainuoja:
"Auk, maželi gražus,
Kaip tas uosis puikus,
Kurs slėnio atkrantėj svyruoja."
Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.
Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas,
Kiekvienas mostas laisvas ir platus,
Kalbėjo apie tavo didžią, gražią sielą
Praaugusią, lyg aukštas medis girioje, visus medžius.
Nes tu sakei:,, Per žemę mes praeinam
Tik vieną syk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty."
Todėl ( nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje.
Ir iš akių blizgėjimo aštraus
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.
Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas,
Kiekvienas mostas laisvas ir platus,
Kalbėjo apie tavo didžią, gražią sielą
Praaugusią, lyg aukštas medis girioje, visus medžius.
Nes tu sakei:,, Per žemę mes praeinam
Tik vieną syk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty."
Todėl ( nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje.
Vincas Giedra
Paukštė
Alsavo vandens kovo vėsumu,
Čeženo vilnys ledą paskutinį.
Išraižius erdvę žemių tolimų
Išvydo paukštė ežerą gimtinį.
Nejuto ilgo nuovargio sparnai,
Toli džiaugsminga jos daina nuskriejo
Kartojo paukštės balsą vandenai,
Jos klausės meldai ežeran subridę.
O prie vandens ilsėjosi žmogus:
Žingsniavo, vartė pievon išmestą kriauklelę,
Ant jo peties kabojo šautuvas sunkus,
Dėl visą ko pasiimtas į kelią.
Išskrido paukštė viršum jo jauna-
Žmogus pakėlė galvą ir pamatė
Pasigėrėjo jos skambia daina,
Paskui...dvivamzdį įrėmė į petį.
Nukrito paukštė išplėstais sparnais
Į meldų glėbį krūtine kraujuota
Ir su šūviu nuskriejus vandenais
Nutilo jos daina neišdainuta...
Į ten,kur meldai šnabždasi žali,
Žmogus primerkęs akį pažiūrėjo.
Gražuolė paukštė krito per toli.
Žmogus ranka numojo ir nuėjo.
Nuėjo ten,kur laukia jo namai,
Paspyrė pievon išmestą kriauklelę,
O kitas paukštis klykė neramiai,
Lenktu sparnu ištaškęs vilnį žalią;
Skaudus jo skundas ligi sutemos
Aidėjo,nenutrūko...
Neteko paukštis savo mylimos
Ir lizdas melduos jau nelinguos paukščiukų...
Paukštė
Alsavo vandens kovo vėsumu,
Čeženo vilnys ledą paskutinį.
Išraižius erdvę žemių tolimų
Išvydo paukštė ežerą gimtinį.
Nejuto ilgo nuovargio sparnai,
Toli džiaugsminga jos daina nuskriejo
Kartojo paukštės balsą vandenai,
Jos klausės meldai ežeran subridę.
O prie vandens ilsėjosi žmogus:
Žingsniavo, vartė pievon išmestą kriauklelę,
Ant jo peties kabojo šautuvas sunkus,
Dėl visą ko pasiimtas į kelią.
Išskrido paukštė viršum jo jauna-
Žmogus pakėlė galvą ir pamatė
Pasigėrėjo jos skambia daina,
Paskui...dvivamzdį įrėmė į petį.
Nukrito paukštė išplėstais sparnais
Į meldų glėbį krūtine kraujuota
Ir su šūviu nuskriejus vandenais
Nutilo jos daina neišdainuta...
Į ten,kur meldai šnabždasi žali,
Žmogus primerkęs akį pažiūrėjo.
Gražuolė paukštė krito per toli.
Žmogus ranka numojo ir nuėjo.
Nuėjo ten,kur laukia jo namai,
Paspyrė pievon išmestą kriauklelę,
O kitas paukštis klykė neramiai,
Lenktu sparnu ištaškęs vilnį žalią;
Skaudus jo skundas ligi sutemos
Aidėjo,nenutrūko...
Neteko paukštis savo mylimos
Ir lizdas melduos jau nelinguos paukščiukų...
Šitas eilėraštis man turbūt pats gražiausias 
Moku mintinai 
Moku mintinai QUOTE(*rovena* @ 2010 10 22, 11:35)
Pirmyn ar atgal. O gal vietoje.
Stoviu šaknis suleidus, pajudėt negalėdama.
Lyg sėdėčiau ne aš gyvenimo karietoje,
Lyg vežtų naktis, prasmingai tylėdama.
Kai visi aplinkui žino atsakymą,
Lyg suvoktų prasmę šito gyvenimo.
Girdžiu kažkieno sunkų alsavimą
Jis mano ar tavo? Nuo pabučiavimo?
Įkvėpiu giliai. Ir klausimą užuodžiu.
Perimu karietos arklius - gyveniman važiuoju.
Ir nežinau pirmyn ar vietoj.
Svarbu, jog aš - savos lemties karietoj.
Stoviu šaknis suleidus, pajudėt negalėdama.
Lyg sėdėčiau ne aš gyvenimo karietoje,
Lyg vežtų naktis, prasmingai tylėdama.
Kai visi aplinkui žino atsakymą,
Lyg suvoktų prasmę šito gyvenimo.
Girdžiu kažkieno sunkų alsavimą
Jis mano ar tavo? Nuo pabučiavimo?
Įkvėpiu giliai. Ir klausimą užuodžiu.
Perimu karietos arklius - gyveniman važiuoju.
Ir nežinau pirmyn ar vietoj.
Svarbu, jog aš - savos lemties karietoj.
QUOTE
lavega Paskelbta 2010 10 22, 00:21
Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.
Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas,
Kiekvienas mostas laisvas ir platus,
Kalbėjo apie tavo didžią, gražią sielą
Praaugusią, lyg aukštas medis girioje, visus medžius.
Nes tu sakei:,, Per žemę mes praeinam
Tik vieną syk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty."
Todėl ( nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje.
Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.
Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas,
Kiekvienas mostas laisvas ir platus,
Kalbėjo apie tavo didžią, gražią sielą
Praaugusią, lyg aukštas medis girioje, visus medžius.
Nes tu sakei:,, Per žemę mes praeinam
Tik vieną syk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty."
Todėl ( nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje.
Labai grazus
QUOTE(lavega @ 2010 10 22, 00:21)
Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Kas autorius? Man rodos, V. Mačernis.
Labai gražus eilėraštis.
