Įkraunama...
Įkraunama...

Man/Jums gražiausias/mieliausias eilėraštis

QUOTE(Aga @ 2010 07 26, 21:17)
Dabar, sakau pažaiskim didelius:
visokius darbus dirbsime,
labai gerai gyvensime,
abu kartu numirsime,
sugulsime į vieną kapą
ir užsiklosime lapu.

O tu sakai: įgriso
man tavo tie žaidimai,
nenoriu žaisti didelio,
visai nenoriu žaisti,
nes aš ir taip didžiulis.

O aš sakau nuliūdusi:
nereikia mums užaugti,
nes juk užaugę kartais
ir paslaptis, ir priesaikas
pamiršta ir išduoda,
paskui po vieną verkia,
ar mums gi reikia to?

Geriau, sakau, pažaiskim didelius...


Nuostabus wub.gif

Laukimas…

Ji laukia… Laukia kažko, kas numalšins Jos skausmą, suvirpins širdį ir užvaldys mintis… Ji laukia, o tas kažkas nepasirodo… Ir Jai skaudu… Skaudu dėl to, kad Ji buvo pasiryžusi viskam, dėl to kažko…

Ji eina… Eina nešdama pasauliui meilę… Tą, meilę, kurią buvo paruošusi kažkam… Ji eina su noru išdalinti tą meilę žmonėms, bet jie - žmonės, jie nesupranta, kaip galimą taip kažką atiduoti , už paprastą, nekaltutį “ačiū”. Ir jie praeina, sukeldami Jos širdyje keista jausmą…

Ji verkia… Verkia, nes niekas nepaėmė Jos siūlomos meilės, praėjo pro Ją, net nepažiūrėjo… Jie užsimerkė Jos dosnumui ir pasiaukojimui… Ji pirmą kartą sužinojo, ką reiškia skausmo ašaros… Ji verkė…
Atsakyti
QUOTE(vikarma @ 2010 11 13, 19:59)
Labai grazus 4u.gif

drinks_cheers.gif

QUOTE(Kedrė @ 2010 11 15, 09:31)
Kas autorius? Man rodos, V. Mačernis.
Labai gražus eilėraštis.


Taip, Vytautas Mačernis 1942m.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo lavega: 17 lapkričio 2010 - 14:42
Apie trūnijantį medį

Nyksti nesuprastas ir vienas -
Gailus kaip sužeistas žvėris.
Tau visos šviesios dienos -
Viena juoda naktis.

O žaizdos plečiasi, negyja,
Gilėja vienuma.
Svajonės karštos kaip žarijos -
Tikrovė abejinga ir šalta.

Kaip medis audroje per lietų,
Nušvitęs žaibuose, Išlieka...
Išliksi tu nenugalėtas,
Bet sutrūnijęs savyje.

O, jei tave kas nors uždegtų...
Džiaugsmingas kaip aukos ugnis,
Nušviestum tą beprasmę naktį
Plačiom lyg upės liepsnomis.

V.Mačernis

Atsakyti
Savižudė



Pavasaris budo ant mėlyno tilto,
Į baltą balandį dvi rankos pavirto.
Nuskrido pas Dievą, delnais apkabino,
Žiedais nulašėjo ant pilko arimo.

Dvi kruvinos pėdos pavirto į kelią
Ir liko ant kelio raudoni bateliai.
Juos rado senutė, bažnyčion kai ėjo.
Gariūnuose pardavė, duonos turėjo.

Dvi šypsančios akys pavirto plaštakėm.
Blakstienom pleveno, flirtavo su žvakėm.
Stebėjosi vėjas, kalnai pavydėjo
Smaragdo plaštakėm, kur verkti mokėjo.

Dvi lūpos (ak, nuodėme!) virto į vyną.
Ištroškusio burną aistra sudrėkino,
Krauju nuvilnijo, širdin sutekėjo,
O rytui prašvitus danguj išsiliejo.

Į šimtą boružių širdužė sudužo.
Nubarstė gegužį koketišku ružu,
Nulaižė nuo mėnesio byrantį cukrų,
Gyvybės pripildė įsčias žemės dukrų.

***

Pavasariui bundant ant mėlyno tilto
Nieks nemirė tąkart – gyvybe pavirto.
Atsakyti
QUOTE(lavega @ 2010 10 22, 01:21)
Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido

Nuostabus eilėraštis. Man, ko gero, vienas gražiausių iš V.Mačernio kūrybos.
Atsakyti
QUOTE(Märchen @ 2010 12 23, 15:38)
Nuostabus eilėraštis. Man, ko gero, vienas gražiausių iš V.Mačernio kūrybos.

drinks_cheers.gif
Atsakyti
S.Nėris

MOČIUTĖ

Ji kas rytmetį kėlė iš miego,
Mokė vaikščioti, melstis, kalbėt.
Kaip ratelis ji sukosi, bėgo
Tekina iki kapo duobės.

Mes jai glostome veidus raukšlėtus,
Prašom: - Pasaką ilgą pasek!
Seka, seka močiutė iš lėto,
Seka pasakas ilgas, baisias.

Matom milžinus, kirviais ginkluotus,
Kertant priešus - lyg malkas sausas.
Matom - ragana skrenda ant šluotos,
Kaip kometa -į velnio dausas.

- Tai dėl jūs, dykaduoniai, švenčiu taip,
- Tai dėl jūsų nuo darbo gaištu!
Nuolaidžiai aimanuoja močiutė -
Gyvas kodeksas dėsnių griežtų.

- Po rugius lando šunes pasiutę: -
- Į rugius, vaikai, šiukštu, nelįskit!
- Tu. nebraidžiok po rasą basutė!
- Kas iškapstė man pasėlio lyses?

- Vaikai, vaikai! Neklausot, negudrūs, -
- Įsitrauks jus žalioji varlė! -
Mat, be galo mes mėgom prie kūdros
Ant pilvų atsigulę gulėt.

Kartą rytmetį, vos tik nubudus,
Prie lovelės stovėjo mama, -
Glamonėjo ir glostė abudu,
Kažko veidą šalin sukdama.

Kas tau, mama, ar uodas įgylė?
Ko trini skarele sau akis?
Kur močiutė? Kodėl jinai tyli?
Kur močiutė? Ko tyli? - Sakyk!

Oi, nutvers dabar raganos ražas!
Oi, baisu - devyngalvis praris!
Ji nuvaikščiotas kojas atgręžus
Į klabenamas vėjo duris.
Atsakyti
Sitas patinka

Aš vakar išėjau į kelią
Ir šiandien tam kely esu
Ten kur svajonės, džiaugsmas
Kur juokas besišypsančių vaikų...

Aš vakar pamačiau laimingą žmogų
Kuris kaip aš stovėjo savo kelyje
Ir savo besišypsančiom akim kerėjo
Tarytum kvietė eit su juo drauge..

Aš vakar ištiesiau jam ranką
Taip kviesdamas keliaut kartu...
Ir nuo tada su juo mes einam
Savo svajonių padengtu keliu...



Ir sitas, pamastymui

Kada regi tamsoj žvakučių jūrą
Per Vėlines-žvarbi naktis juodoji!-
Atrodo,lyg į mus staiga sužiūra
Visi,kurių netekom,apraudojom

Prieš jų akis pasijunti lyg nuogas
Su savo ydomis,klastom,pykčiu,
Skolų nebegali grąžinti žmogui,
Kuriam jau nebeliko paslapčių.

Atleiskit jūs,užbaigę žemės kelią,
Kad,rūpesčių kasdienių prislėgti,
Mes per retai aplankom šią vietelę,
Kur būname prie jūsų taip arti,

Kad tebegirdim jūsų žodžių aidą,
Kad skaitome it knygą jūs mintis...
Te užmiršimo nuosėdas išsklaido
Ši atminimo ir rimties naktis!..
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo visgi: 11 sausio 2011 - 13:24
kazkada perskaitytos eilutes niekaip neisdilo iki siol...

NEMYLIU RUDENS...
ZVAIGZDES RUDENI KRENTA TARTUM LAPAI PAGELTE
IR DIENOS NUBYRA,
SKUBU DAR APSVAIGUS I VASAROS SVENTE,
UZ STALO PRAGERE JA ZILSTANTYS VYRAI...
PRAGERE...
UZMIRSO...
KAIP VISKA UZMIRSTA
UZMIGO,PRAKEIKE SAVE,IR LIKIMA...
TIK MOTERYS SVELNIAI PRISILIETE PIRSTAIS,SURINKO,IR
KLETY DAINAS UZRAKINO...


Atsakyti
nezinau, kur sita girdejau, net nezinau, ar tai daina ar eilerastis. bet kaskart prisiminus ji pro akis prabega visas gyvenimas. beje, gal kas zinot autoriu?

Pirmą kart mėnulis žiūri-
Ėjo Ji viena,
Baltu šydu veidą dengė,
Buvo Ji linksma.

Antra kart mėnulis stebi-
Ėjo jie jau du,
Apie meilę vis kalbėjo:
"Aš Tave myliu".

Trečią kart mėnulis žiūri-
Ėjo Jie jau trys,
O tas mažas kūdikėlis
Šaukė mamą vis.

Ketvirta kart mėnulis žiūri-
Ėjo Jie vėl du,
Nešė pintą vainikėli
Raudonų gėlių.

Penktą kart mėnulis stebi-
Ėjo Ji viena,
Juodu šydu veidą dengė,
Buvo Ji liūdna.

Šeštą kart mėnulis budi
Prie trijų kapų,
Nieks nematė, nieks nežino,
Koks likimas Jų.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Eddii: 14 sausio 2011 - 11:14
QUOTE(Eddii @ 2011 01 14, 11:12)
... kaskart prisiminus ji pro akis prabega visas gyvenimas...

wub.gif wub.gif wub.gif
Atsakyti

Kas moka rusu kalba, ivertins sia klasika:

Николай Рерих

ПОСЛАН
Не подходи сюда, мальчик.
Тут за углом играют большие,
кричат и бросают разные вещи.
Убить тебя могут легко.
Людей и зверей за игрою не трогай.
Свирепы игры больших,
на игру твою не похожи.
Это не то что пастух деревянный
и кроткие овцы с наклеенной шерстью.
Подожди - игроки утомятся,-
кончатся игры людей,
и пройдешь туда, куда
послан.

Atsakyti