QUOTE(Subjektyvi @ 2012 01 03, 18:01)
Patinka tikrumas.
Turime tokią situaciją - draugų šeima (gyvena diiiiiideliame didmiestyje ne Lietuvoje, ten, aišku, ir konkurencija, tempas kitoks) "augina" dvejų metų sūnų. Mamai teko pradėti dirbti vaikui būnant vos kelių mėnesių, su vaiku būdavo jos tėvai ir auklė. Tėvelis irgi daro karjerą, keliauja, dar užsirašė į šokių pamokas, idant sau ir kitiems įrodyti, kad "vaikui gimus gyvenimas nesustoja". Nuolatinės abiejų komandiruotės. Tarsi to dar negana - reikia juk ir pailsėti. Be vaiko, suprantama. Metų laiko vaikas buvo iškomandiruotas į žmonos gimtinę su seneliais - porai mėnesių. Jei pati neturėčiau vaiko, gal manyčiau, kad metų vaikas gali tiek laiko išbūti be tėvų... Dabar nemanau.
Kai buvome susitikę, mama juokdamasi pasakojo, kad sūnus "mama" vadina močiutę. Ir ruošėsi jį vėl keliems mėnesiams išsiųsti, mat jie su vyru ketino važiuoti pakeliauti. Mano vyras jau ir taip vos laikėsi, bet kai anie pasisakė galvojantys apie antrą vaiką... Na, ne mūsų, aišku, reikalas, bet, mano supratimu, toliau jau tik atidavimas į globos namus. Kam tuomet tie vaikai?!
Kita vertus, užauga visi, užaugs ir šitas, ir dar gal bus geresni santykiai su tėvais nei daugelio kitų

Nesužinosim iš anksto.