QUOTE(Renatulis @ 2008 03 14, 20:59)
la
na, gal ir aš būčiau linkusi vadinti tai adaptacija, pripratimu,... tram pam pam... jei būtumėm lankę šį daržą ištisai ir nuo pat pradžių tik tą vieną.
Bet...
Prieš tai mes lankėm kitą darželį, kuriame mano vaikui net pratintis nereikėjo, jokių pasibuvimų iki pietų miego ir t.t. nereikėjo. Nėjo jis iš ten pusdieniui atėjus nei pro kur. Ir vakare, kai ateidavom pasiimti, tai bučkis, tipo labas, ir lekia atgal ir dar mus tysia. Ir kiek ten lankėm, neesam matę nei vienos ašarytės nei ryte, nei vakare, nei netikėtai žymiai anksčiau etėję.
Nuo gruodžio pradėjom lankyti "Medynėlį", nes jis prie pat namų. Pasakėm vaikui, kad ten dar daugiau vaikučių, ir galėsi ryte ilgiau pamiegoti, nes nebereiks į darželį važiuoti per puse Vilniaus. Tai bože koks laimingas buvo, lėkė pirmą dieną pas "diaaaug leliųųų" net pastrykčiodamas. Niu, ir antrą dieną dar kaip ir noriai ėjo. O po to jau 3 savaites su raudom, klykimais prie darželio tvoros, kad "neis Bedediktas dazelin, nepatinka dazelis,..."
O giminės ir artimieji akim vartė ir nesuprato, kaip čia komunikabilusis Benediktas į daržą nenori, jam visad rūpėjo daug vaikų, nebijojo jokių didelių susibūrimų, svetimų tetų ir dėdžių, ne mamyčiukas, ne tetyčiukas, ... ir t.t.
Na, va-tai 3savaites paklykėm, tada susirgom, padrybsojom ligoninėj. Beveik 5 savaites nebuvom darže. Galvojom eis kaip į naują daržą, pas daug lelių su džiaugsmu. Ryte ruošėmes lyg ir noriai, bet atvedus prie darželio tvoros booožee moj kokį koncertą užtaisė, puse dienos darbe tėvam rankos tirtėjo ir buvo noras spjaut į viską ir lėkt namo.
O kitą rytą pilietis pats savo noru išsiruošia daržan, atsikelia, susirenka zooparką savo ir ant pižamos batus maukšlinasi: "eisiu dazelin". Žiopsojom su tete apakę.
Auklėtojos jau buvo pasikeitę. O tuo metu kai buvo auklėtoja Daiva, tai išvis visą vakarą pasakodavo apie "geja tata dazelyje" ir jei subardavau, tai nusisukdavo, vaidindavo , kad išeina ir košia pro dantis: "viskas, iseinu dazelin".
Ir dabar ašarojam tik tada, kai neišsimiega ir keliam, nes miegapelė jis pas mus tokia. Tai tada paverkšlena prieš daržą, bet sako: "Bedediktas da noji miegooot", o ne kad "nepatinka dazelis"
Vyrui va irgi papasakojau apie šią temą. Tai ir sėdėjo apakęs. Sako: "nu, nieko sau, o man kaip tik šita auklėtoja labai patinka". Na čia gal jau kaip ir turėčiau susirūpinti, bet šį kar tiek to
Na, tai va
Tokia va mano patirtis ir pastebėjimai. Aš savas išvadas pasidariau vienokias, kiti gal kitokias, bet aš kolkas viskuo patenkinta.
P.S. Spurgaite, atidarinėjam Fan klubą????
na, gal ir aš būčiau linkusi vadinti tai adaptacija, pripratimu,... tram pam pam... jei būtumėm lankę šį daržą ištisai ir nuo pat pradžių tik tą vieną.
Bet...
Prieš tai mes lankėm kitą darželį, kuriame mano vaikui net pratintis nereikėjo, jokių pasibuvimų iki pietų miego ir t.t. nereikėjo. Nėjo jis iš ten pusdieniui atėjus nei pro kur. Ir vakare, kai ateidavom pasiimti, tai bučkis, tipo labas, ir lekia atgal ir dar mus tysia. Ir kiek ten lankėm, neesam matę nei vienos ašarytės nei ryte, nei vakare, nei netikėtai žymiai anksčiau etėję.
Nuo gruodžio pradėjom lankyti "Medynėlį", nes jis prie pat namų. Pasakėm vaikui, kad ten dar daugiau vaikučių, ir galėsi ryte ilgiau pamiegoti, nes nebereiks į darželį važiuoti per puse Vilniaus. Tai bože koks laimingas buvo, lėkė pirmą dieną pas "diaaaug leliųųų" net pastrykčiodamas. Niu, ir antrą dieną dar kaip ir noriai ėjo. O po to jau 3 savaites su raudom, klykimais prie darželio tvoros, kad "neis Bedediktas dazelin, nepatinka dazelis,..."
O giminės ir artimieji akim vartė ir nesuprato, kaip čia komunikabilusis Benediktas į daržą nenori, jam visad rūpėjo daug vaikų, nebijojo jokių didelių susibūrimų, svetimų tetų ir dėdžių, ne mamyčiukas, ne tetyčiukas, ... ir t.t.
Na, va-tai 3savaites paklykėm, tada susirgom, padrybsojom ligoninėj. Beveik 5 savaites nebuvom darže. Galvojom eis kaip į naują daržą, pas daug lelių su džiaugsmu. Ryte ruošėmes lyg ir noriai, bet atvedus prie darželio tvoros booožee moj kokį koncertą užtaisė, puse dienos darbe tėvam rankos tirtėjo ir buvo noras spjaut į viską ir lėkt namo.
O kitą rytą pilietis pats savo noru išsiruošia daržan, atsikelia, susirenka zooparką savo ir ant pižamos batus maukšlinasi: "eisiu dazelin". Žiopsojom su tete apakę.
Auklėtojos jau buvo pasikeitę. O tuo metu kai buvo auklėtoja Daiva, tai išvis visą vakarą pasakodavo apie "geja tata dazelyje" ir jei subardavau, tai nusisukdavo, vaidindavo , kad išeina ir košia pro dantis: "viskas, iseinu dazelin".
Ir dabar ašarojam tik tada, kai neišsimiega ir keliam, nes miegapelė jis pas mus tokia. Tai tada paverkšlena prieš daržą, bet sako: "Bedediktas da noji miegooot", o ne kad "nepatinka dazelis"
Vyrui va irgi papasakojau apie šią temą. Tai ir sėdėjo apakęs. Sako: "nu, nieko sau, o man kaip tik šita auklėtoja labai patinka". Na čia gal jau kaip ir turėčiau susirūpinti, bet šį kar tiek to
Na, tai va
Tokia va mano patirtis ir pastebėjimai. Aš savas išvadas pasidariau vienokias, kiti gal kitokias, bet aš kolkas viskuo patenkinta.
P.S. Spurgaite, atidarinėjam Fan klubą????
laba, man panaši sitaucija buvo,pradžioj vaikas ėjo noriai ir priprato iš karto prie daržo, na o po gerų poros savaičių kai keitėsi Juratė su Irena prasidėjo isterijos
tik pamato daržą ir butent kai užeinam į vidų ir kai pamato Ireną bėga atgal pro duris ir rėkia nenoriu niekaip nesuprasdavau kas jam yra 
vaikas apsiramino gal kai Daiva atėjo 
po to jau ir prie Irenos apsiramino ir iki dabar normaliai viskas 
Aš manau kad pas Ireną gal buvo koks periodas blogas ir nesusikalbėdavo ji su vaikais na svarbiausia kad viskas dabar gerai ir mūsų vaikučiams ten patinka
