Kalėdų stebuklas, kurio netenka auginti...

sveikos... pasakosiu savo istorija, ne tam kad pasiguosti ar sulaukti uzuojautos zodziu tiesiog tik tam, kad kurios isgyveno ta pati ka as (mano vyras), supras mane, as noriu tik issipasakoti, mintimis nors pasidalint su jumis...
taigi... gruodzio menesis kaledu rytas, visi skuba ziureti dovanu po eglute, o as lekiu i wc darytis nestumo testo, ir stai matau tos lauktos dvi juosteles, kurios pasako taip. lekiu iskart pas vyra, pasakau jam , kad musu seima pagauses, labai dziaugiames, taip smagu sirdyje, pavyko!!! taciau niekam nieko nesakom, praeina nedarbo dienos lekiu pas gydytoja ar istikruju tai tiesa, gydytoja pasako per mazai laiko, nelabai ka galiu iziureti atvaziuok po savaites. liudna kazkaip pasidaro, bet viltis nemirsta, su vyru nulekiam nusipirkt dar du testus, ar tikrai jie gali sumeluot, pasidarius du testus vistiek, dvi linijos, ir dar tokios ryskios, pavyko mum tikrai jau neabejojam, ir nuvaziavus po savaites gydytoja patvirtina, as laukiuos. ... iki tryju menesiu viskas taip gerai, grazu, siek tiek suapvalejau, jau ir kai kurie rubai daresi mazi, taip smagu budavo, ziuredavau i veidrodi ir ziuredavau glostydama pilvuka. tik stai trys menesei, pakyla temperatura man, skambinu gydytojai ka daryti, kaip ja "numusti" sako gerk zoleliu arbatas nuo temperaturos, ir kita ryta atvaziuok i ligonine paguldysiu, kad tau pageretu, busi mano prieziuroje. Rytas, as atsikeliu susikraunu daiktus, ir isvaziuoju i ligonine, temperaturos jau nera, taciau mane gydo antibiotikais, taip sirdy neramu, juk as nescia ir antibiotikai nesciai, kaip mano lelius i tai reaguoja, meldziaus dievo kad tik nepakentu jam ar jai, bet mane gydytoja nuramina, kad sitie antibiotikai, nestumo metu yra galimi. nusiraminu siek tiek, bet vistiek sirdy neramu.savaitgaliui isleidzia namo, o pirmad sako atvaziuosi vel, sestadienio ryta pabundu jau namie, nueinu i wc, ziuriu kraujas, iskart su asarom isbegu ir saukiu vyrui vezk greiciau mane i ligonine, skambinu gydytojai, ka daryt, ji sako tave priims kita gydytoja nusuiramink. atvaziuoju jau manes laukia, lasaline prijungia su gimdos spazmus mazinanceis vaistus, gulimas rezimas, taip tris dienas, praeina kraujavimas, isleidzia i sildymus gimdos, po sildymu vel kraujavimas ir gausesnis,jau negerai, vidui saukiu neatimk Dieve is manes sito sutverimo, kuri pats davei. po dvieju savaiciu gydymo ir kova su kraujavimu, pagaliau jis baigiasi. griztu namo is ligonines, neramu, nezinau kaip bus toliau, iki galo nestumo gulimas rezimas, nieko negaliu daryt, kuo daugiau gulek pasake gydytoja. as klausiau vaiksciojau kaip "kiausinis", kad tik nesuduzciau. viskas gerai pagal gydytoja iki sesto menesio, kiek eidavau tikrintis. nors svoris neaugdavo, pilvo beveik nebuvo matyt, taciau gydytoja vis sakydavo, tu esi pati maza smulki, todel normalu. as nespeceliste, galvojau tikrai gerai viskas, jauciau judesius. sestas menesis ateina tikrintis, apziuri ultragarsu, sako mazokai vandenu pas tave, bet nieko viskas gerai ateisi po menesio. iseinu su neramia sirdim kakzkas yra tik man nieko nesako...septintas menuo. einu pasitikrint vel, gydytoja klauso sirdeles tonusus, judesius, sako nelebai galima aptikt, ir aiskiai isgirst, einam apziuresiu ultragarsu, nueinam mane apziuri issikviecia dar viena gydytoja, kad pasakytu savo nuomone ka mato, matau nerima gydytoju akyse, man jau baisu kas yra?kodel nieko nesako?...kelkis ir lek i klinikas pas tave vienoje puseje nera visai vandenu!!! mano akys pilnos asaru nezinau ka daryt, kaip elgtis isbegu is kabineto,sedu i masina vaziuoju i klinikas, klinikose manes ilgai neapziuri, girdziu kviecia mane, atsiguliu vel ziuri su ultragarsu, sako negerai nera vandenu vienoje puseje, kodel delsete? klausia manes, as juk nedelsiau, as buvau savo gydytojos kuria pasitikejau rankose, prakalbeti neglejau, nes vis verkiau, i gydytoju klausimus atsakinejo mano mama, sako guldom i palata, ir ryt darysim genetini tyrima kodel taip yra, nes man vandenys visai nenubego. isausta rytas padaro genetini tyrima, sako po savaites atvaziuosi ir suzinosi tyrimo rezultatus. dvi dienos po kosmaro as namie, sirdis nerimsta, nuojauta kuzda baigsis blogai, bet vaisius juda galvojau viskas susitvarkys, ketvirtadienio rytas, trys stiprus judesei ir tyla, paglosciau pilva, pasakiau leliukui, labas rytas miegokim dar juk taip anksti.ir uzmgau. atsibudus lekiu pas teta, sakau kazkas negerai, ieskok man gydytoju, kurie mane galetu apziureti, iki tyrimu rezultatu, teta sako vaziuoja i krikscioniu gimdymo namus, ten paprasysim kad apziuretu, nevaziuojam, gydytoja apziuri sako nuo kada judesiu jauti?sakau nuo gegizes menesio, sako negali buti, nes nerandu sirdeles plakimo  ...visa drebu sakau negali buti, juk siryt taip smarkei man ispyre tris kartus,kaip niekad, sako gydyt vaziuok i klinikas greiciau, zeme slysta is po koju, per asaras nieko nematau...
atvaziuoju i KMUK iskart mane priiema, apziuri sako viskas vaisius yra negyvas, eikit i kolidoriu laukit kol paguldys i ligonine. as sedziu ziuriu i viena taska ir galvoju, uz ka mum tokiem jauniem tokia kancia suncia gyvenimas?kodel atima pirma vaika?juk mes jo norejom ir norim ???...praeina trys valandos pagaliau mane paguldo i ligonine, atskuba vyras nemoku ir nerandu zodziu o nuramint, nes sirdis mano plysta...klausiu budincios gygyt kada gimdysiu, nenoriu kentet daugiau  ji pasako kai prasides skausmai tada ir gimdysi, bet juk man neskauda, dieve galvoju kada jie prasides, prasau skatinamuju, gydytoja sutinka bet pasako, kad nevisada jie greit suveikia. po dvieju kankinimosi dienu, pagaliau atsiranda skausmai - saremiai, pagaliau mano kanciom galas, prasidejo skausmai pektadienio ankstu ryta, pagimdziau savo mazyte 23:55val, tik tada suzinojau kad tureje butume mergyte, vyras dalyvavo gimdyme, jis nepaliko manes nei minutes vienos. gimdymas buvo beprotiskai sunkus, nes vandenu visai jau nebuvo, o gimdymo metu manes paklause akusere, kodel gydytoja tavo, kuri tave priziurejo nuo pat pradziu nedare nieko, kad isgelbetu tavo mazyle?juk galima ir dapildyti ir sumazinti jei reikia vandenis, o dieve galvoju kodel tada man nieko nebuvo daryta, kai buvo iskart pamatyta kad vienoje puseje mazai vandenu...
nemaciau nei as nei vyras savo mazytes, nes mum jos nerode, nors ir prasem, bet pasake, kad del ateities geriau neziureti. sunku buvo guleti po gimdymo ligoninei kai girdejau verkiancius vaikus, ir laidotuviu diena kai laidojom savo mazyle, manes dakatarai neisleido i laidotuves, nezinau kodel, bet atvaziavau jau kaip kapelis buvo apdetas gelemis, ir dege daug zvakuciu...
kaip gyvenam mes dabar?... planuojam antra vaika, nors po nelaimes praejo tik trys menesiai, bet kai sirdy tustuma ir aplink tiek daug graziu vaikuciu laksto, pasidaro begalo sunku ir semies tik stiprybes, kad nepaluztum. kas antra diena mes vaziuojam pas savo mazyle, uzdegti zvakute pabuti kartu ir taip perduoti savo siluma ir meile, kuria jai jauciam, ji musu pirmasis vaikas...
dabar su vyru planuojam tureti tris vaikus bet visi trys vaikai neatstos pirmosios mazyles, bet kiek dievas duos vaiku mylesim juos vienodai. baisu pastoti, nes mintys sukas kaip bus ar neatsitiks kaip su pirmaja, bet juk sakoma jei nepabandysi tai nesuzinosi, o ir daktaras pas kuri dabar lankausi sako, kad tai atstiktinis atvejis buvo, ir sako, kad jei ir butu gimus gyva, ji neisgyventu nei paros, nes buvo isciose jau ligoniukas...
svarbiausia nepaluzti, nesiotis sirdyje savo angeliuka, ir po tokiu nelaimiu kuo greiciau daryti seimos pagausejima, kad sirdy uzpildytu juokas, kudikio verksmas, augantis vaikas...
nepasiduokim, jei gyvenimas siuncia tokius isbandymus, reiskia nori paziureti koks stiprus zmogus yra,o mes juk stiprus!!!
aciu...