QUOTE(haneriete @ 2007 11 01, 00:54)
Zinot, ka as vakar po visokiausiu ilgu apmastymu sumasciau (cia jau gal kliedesiai buvo, nes gulejau lovoj su kokiais 39)... Galvojau vat apie meile. Kad turbut niekada nesu mylejusi. Tikrai taip manau. Ir sumasciau, kad labai noreciau myleti koki zmogu taip kaip myliu viena miesta...
Vos prisiminus ta miesta, pilve drugeliai pradeda skraidyti, pasidaro baisiai liudna, kad as esu ne ten, pagalvoju apie jo naktines ar dienines gatves, apie parkus, tai siurpuliukai laksto, vien nuo minties, kad vaziuosiu ten (kai buna priezastis vaziuoti) sirdis i kulnus ritasi ir vis ieskau priezasciu ten vaziuoti, jei nera, as ju susigalvoju... Ir labai tikiuosi, kad dar ateity man teks ten likti visam. Iki gyvenimo galo.
Bet idomiai, ane? Gal kvailai cia skamba, bet niekada nieko panasaus nejauciau jokiam zmogui. Reiskia, as ne myleti nemoku, o zmogaus dar tokio nesu sutikusi...
Jauciu kaip nusisnekejau

Bet myliu as ta miesta tikrai...
jame (mieste) tu jautiesi gerai,
jis gal pvz mazas ir labai grazus, tau jauku jame...
ar tai jis didelis ir tau patinka paskesti minioje ir jaustis laisvai, nestebimai....
tiesiog turbut visgi priklauso nuo labai labai daug kaip ir kokie butent mes su zmogumi jauciames...
saule, ir net neabejok, kad myleti nemoki! tikrai moki...tik zinai, pvz: atitinkamam augalui reikia atitinkamos dirvos, kad jis suzydetu visom graziausiom spalvom

kaip ir miestuose gyvena zmones pasiskirste... vienu jokiu budu nenuvarysi i kaima, kitu i didmiesti
as siandien ejau is darbo ir stebejau poras, zmones....zmones tokie skirtingi..poros irgi visokios, nera jokiu tendenciju
ir sugalvojau, kad visgi tikrai kiekvienas mes randam SAVO zmogu...
arba kiekvienas zmogus randa sau savo zmogu...
kaip savo miesta, savo geriausia drauga
bet kas svarbiausia, kad visada tai ivyksta netiketai ir neplanuotai