Įkraunama...
Įkraunama...

Zvirbliukes gimdymo istorija

Tu neskubėjai...Svarbioji data gimdyvės kortelėje vis artėjo, tačiau  tu nerodei jokių ženklų , kad esi jau pasiruošęs   ateiti. Matyt, tau labai patiko ten, šiltame ir jaukiame tavo namelyje, kur švelnus sūpavimas ramino, o prislopinti garsai neleido pasijusti vienišam... Kas, kad čia tavęs taip nekantriai laukia ir nerimauja – tu sau sėdi ir čiulpi pirštelį,  netgi pozuodamas savo pirmajai nuotraukai per echoskopą jo neišsiimi...O man jau darosi sunku...Ir nešioti tave, ir atsakinėti į tą patį pažįstamų klausimą – tai kada? O dar gydytojas, žvilgtelėjęs į kortelę, pasakė: jei iki pirmadienio nepagimdysi, atvažiuok pas mus į ligoninę. Prognozės liūdnos – gresia pernešiojimas, vaisiaus hipoksija, taigi, atrodo, reikės tave spartinti , bet...visa tai nustatoma tik pagal tą nelemtąją numatomą gimdymo datą.  Bet ar tikrai verta tikėti skaičiais, kuriuos brūkštelėjo seselė, man  pirmąkart  atėjus sužinoti, ar nėštumo testas nemeluoja?   Laukiu pirmadienio. Nieko, išskyrus mano baimę ir laukimą...  Nuvažiuojam pas kitą gydytoją, tik šįkart nepaimu kortelės. Klausia, kada gimdyti. Sakau, tiksliai nežinau, dėl to ir atvažiavau, bijau, kad jau per ilgai laukiu.... Apžiūri – pasirodo, laukti galiu dar savaitę – pusantros,  tu jautiesi puikiai, jokių pernešiojimo požymių nėra...
Dar savaitę mes gyvenam taip arti vienas kito, kvėpuojam vienu oru, mėgaujamės, kai tėtis švelniai glosto pilvelį ...Penktadienio rytą pajuntu keistus diegliukus, jie vis kartojasi, neišnyksta iki pat pietų. Paruošiamieji sąrėmiai ? Nueinu į dušą, išplaunu virtuvėje grindis, pakloju tavo lovelę . Žinau, kad reikėtų pamiegoti (gali tekti būdrauti visą naktį), bet nesimiega , aš vaikštau po namus apimta savotiškos euforijos – pagaliau!  Iš darbo sugrįžta tavo tėtis. Jaučiuosi puikiai, o tą pasikartojantį sąrėmiuką vargu ar galima būtų pavadinti skausmu. Šeštą nubėga vandenys – taip, tikrai tu jau ateini...
O toliau atsiminimai plaukia lyg upės vanduo, neišskirdamas nė vienos detalės, visa suliedamas į vieną ilgą akimirką. Ramus pribuvėjos veidas ir geros, palaikančios akys... kambarys be įkyrios lempų šviesos, žvakių virpėjimas... muzika, su kuria aš yriausi per skausmą  vis tolyn  .... gaivinantis baseino vanduo, noras pasislėpti jame nuo visų žvilgsnių, nuo savęs pačios ... tvirtos vyro rankos, glosčiusios, šluosčiusios prakaitą, per sąrėmį suvirpėjusios – ir atnešti ledukai vienas po kito tarsi didžiuliai lietaus lašai pabiro į vandenį...laikrodis ant televizoriaus (reikėjo tą laikrodį paslėpti...), taip negailestingai lėtai tiksėjęs per stangas... mano vaikiškas nekantravimas “ar dar ilgai”, ir maištavimas “viskas, daugiau nebegaliu!”... ir vėl – nepaprastai švelnus, toks savas pribuvėjos balsas... man siūlo paliesti artėjančio vaikučio  galvytę, bet aš nenoriu, nenoriu nei gerti, nei ledukų, nei pakeisti pozicijos -  noriu pirmiausia pagimdyti... atrodo, stangos niekad nesibaigs, aš vos spėju įveikti vieną,  jau tarsi didžiulė banga ateina kita... ir dar kita... neprisijaukinu to skausmo, bėgu nuo jo...
Ir galiausiai – deginantis pojūtis, tai galvytė, kiek pasisukusi, einanti ne pačia mažiausia apimtimi. Mano nuostaba ir dėkingumas rankoms, priėmusioms, išsaugojusioms, neleidusioms suplyšti...  Kažkas greitai iščiuožia iš manęs ir yra padedamas man ant kelių, tas kažkas – tai didžiausias mano gyvenimo stebuklas, mano sūnus. Tai tu, gimęs  dešimtą vakaro...  Ir visą naktį mes žiūrėjome vieni į kitus – tu – plačiai atmerktomis nuostabos pilnomis akytėmis ir mes, tokie pavargę ir tokie laimingi...
Yra tokia kinų legenda, pasak kurios, imperatorius liepė išminčiams sugalvoti priežodį, tinkantį visiems gyvenimo atvejams. Ir vienas išminčius pasakė: ”Ir visa tai praeis”. Anksčiau tikėjau, kad šie žodžiai tinka viskam. Tačiau dabar, rytais pabudusi ir pamačiusi tavo šypseną, žinau – yra dalykų, kurie nepraeina. Niekada.

Atsakyti
Nuostabi istorija  :D Zvirbliuke, kiek supratau is pasakojimo tu gimdei namuose? Dziugu skaityti, kad vaikelis taip graziai atejo i pasauli  :) O tai, kai paskaitai kitu pasakojimus, tai siurpas per nugara nubega. Tai juk turetu buti pats graziausias gyvenimo ivykis  :D
Atsakyti
Aciu  ;) Taip, as gimdziau namuose smile.gif
Atsakyti
nuostabi istorija,Zvirbliuke,net susigraudinau,tikrai nuostabi...
Atsakyti
ir man asara nubego  :)
Atsakyti
apsiverkiau ir as....... nuostabiai papasakojai wink.gif
Atsakyti
Labai poetiskai ir svelniai papasakota.
Dabar gailiuosi, kad savo pirmagimio neisdrysau namie gimdyt, nors vyras siule... Na, bet nieko - visus likusius vaikus gimdysiu tik namie !  :D
Atsakyti
smile.gif smile.gif
Atsakyti
Tikrai graziai parasyta ;D
Atsakyti
Vienintelė istorija, kuri tikrai už širdies užgriebė... Man patiko  :)
Atsakyti
Nuostabiai taikliai suvirpinai jau prisnudusi motinystes jausma! Achiu.
Atsakyti
sirdele tikrai suvirpino.. aukit sveiki ir laimingi..
Atsakyti