mano vaikai nera ramus, pastoviai pesasi del visko, nors ir perku po du vienodus zaislus, vistiek jiems per mazai auginu vaikus viena, bet tikrai viska speju (ir maisto nusipirkt, ir pasigamint, ir sutvarkyt buta, ir issiskalbt, ir issilyginti, ir t.t.), buna ateina mama, kad isleist mane i parduotuve maisto, jei negaliu nueiti ten su vaikais (blogas oras arba kai vaikai serga) arba jei reikia i poliklinika su vienu, o kito nera su kuom palikti (vienu ju dar namie nepalieku, nes per mazi), na niekaip nesuprantu kaip galima kazko nespeti turint tik du vaikus...
Čia tik mano nuomonė, bet manau dvynukus auginti lengviau negu pametinukus. Maždaug bendras rėžimas, bendras maistas, bendri vaikų poreikiai. Aš irgi auginu vaikus praktiškai viena, bent jau morališkai padėtų. Gimė pirmas vaikas, tai visi ir kvarksi kaip tau lengva auginti pampersai yra, skalbimo mašina yra. O kad aš nemiegojus nei vienos nakties porą mėn. Vyras dar vienas vaikas. Ir galvoju kodėl man taip sunku. Tokią depresiją buvo įvarę. Nuėjau pas vaikų gydytoją, tai sako, ką tu galvoji, tau valstybė už dyką pinigus moką. Jei tai nebūtų sunkus darbas, tai tikrai niekas nemokėtų. Kodėl šalyse kur daug lėšų skiriama vaikų pašalpoms ir t.t. negimdo po n vaikų ir negyvena iš pašalpų.
Viktute, o šiaip pavydžiu tokioms mamos kurios spėja ir sau dar laiko randa
[/quote]
Daug kas priklauso nuo mamos charakterio, temperamento, gyvenimo būdo, ir credo
Viena visur spėja, o kita tūpčioja vietoj, nepasitiki savim, bijo prašyti pagalbos
Aš irgi taip galvoju. Galvoju, kad nuo mamos priklauso: vienos labai linkusios skųstis, kitos - moka viską pakelti linksmai.
KAi vaikai gimė būdavo pikta, kai aplinkiniai žiūri į mane su gailesčiu: "oi, dieve, dieve, kaip Tau sunku". Atstokit nuo manęs, norėdavau šaukti. Tik prieš kelis metus prisipažinau, kad man buvo sunku, o tuo metu nenorėjau net galvoti apie tai. O nuo tos užuojautos vemti versdavo. MANO VAIKAI, ko lendat.
Ypač erzindavo pagyvenusios moterėlės: prieina ir sako "oi, kaip Tau sunku, kokia Tu vargšelė, vajė vajė..." Galvodavau: ko tu iš manęs nori, ar kad aš Tau, nepažįstamam žmogui skųsčiausi? Aš turiu mamą tėtį vyrą, jiems ir pasakysiu kad blogai, o ko TU MAN Į DŪŠIĄ LENDI. Jei negali REALIAI padėti, tai nelįsk. MANO VAIKAI, mano širdis - mano bėdos. Aš ir susitvarkysiu.
O pikčiausiai buvo kai sutikau klasiokę. O ji ima man dejuoti: oi, mano vaikas neišnešiotukas, gimė per anksti, mes į masažus turim eiti, oi, kaip man sunku. Tada atrėžiau: o mano 2 tokie - neišnešiotukai, gimę per anksti, kuriems reikia mankštelių, masažų ir ypatingos priežiūros. Bet jie MANO, ir aš nelinkusi skųstis. Ir skundų klausytis negaliu. Atmerk akis ir mažiau į save žiūrėk!
Nežinau, ką ji pagalvojo, net nebesiklausiau, nuėjau. Pagalvojau, kad tik nuo žmogaus priklauso. Kaip gavai taip ir neši savo kryžių, o gal džiaugsmą...
[quote=boruze1,2008 05 05, 21:16]
Čia tik mano nuomonė, bet manau dvynukus auginti lengviau negu pametinukus. Maždaug bendras rėžimas, bendras maistas, bendri vaikų poreikiai.
Gyvenimas gražus, auga vaikai, zuja aplink, aišku buna visko, kai atrodo, kad jau pramėtysi visus į šonus, bet gazas nusileidžia ir vėl viskas gerai, didžiosios jau pagalbininkės ir daug darbų padaro(aišku reikia priminti dažnai), bet jei aš užsiimsiu daryti jų darbelius tai tikrai žūsiu. Jų kamabariai yra jų pačių reikalas, ir jie žino, kad tikrai nuėjus daikto nepakelsiu, jau greičiau "tornado" sukelsiu, o tada viskas išlekia iš stalčių ir spintų lauk bet kadangi jiems tas nepatinka, tai ir "tornado" darosi reti. Aišku, kai vaikai mažiukai nieko nepadarysi, sukies kaip voverė rate, bet kai praauga, dažniau reikia ir jiems priminti ne tik jų teises bet ir pareigas, tada ir mūsų gyvenimas taps šviesesnis...
na gerai, pagavai tu čia mane, mano pačios tik trys, kas du metai... o kitos dvi mergytės - sesytės iš vaikų namų. Gyvena jau 6 metai ir tikrai mano jau tapo...