Sveikos, brangiosios mamos,
Įlindau į forumą, perskaičiau krūvą patarimų ir apėmė neviltis.
Visos įmanomos klaidos, aprašytos forume jau padarytos.
Būdama

labai norėjau maitinti, priešpienis pats skyrėsi dar net negimdžius. Mano mažoji

gimė 32 savaičių, tad po gimdymo tespėjau pamatyt jos galvutę, priglaustą prie akušerės krūtinės, ir, kaip supratote, neteko man pasidžiaugti pirmuoju priglaudimu prie savęs, o apie žindymą iš vis kalbos net nebuvo. Mažoji buvo patalpinta į inkubatorių, pradėjau nusitraukinėti pieną. 7 paras ji buvo zonduojama, po to gavo buteliuką. Kai pasiūlydavau krūtį ji tiesiog nusisukdavo. Pieno buvo nemažai, tačiau "gera gydytoja"

apšaukė mane, kam aš jo tiek nusitraukinėju ir pradėjau traukti mažiau, o jis pradėjo dinginėti. Supratau, kokia aš

Nuo to prasidėjo pogimdyvinė depresija. Matyti dukrytę inkubatoriuj, kovoti su jos problemomis ir klausyti kandžių skyriaus vedėjos replikų man pasidarė per sunku. Su pientraukiu vos bepritraukdavau reikiamą valgymo dozę. Sunku buvo ir atlaikyti aplinkinių spaudimą - neverk, dings pienas, būk stipri... O kas mane supras???
Dabar ji valgo jau iš manęs, po mėnesio intensyvių bandymų šiaip ne taip pradėjo čiulpti, tačiau ir vėl yra baimė - ar užtenka??? O dar peršalau. Užsidėjau kaukę, miegu su ja, mažąją imu tik steriliai nuplautom rankom. Maitinu ją ir toliau, bet padažnėjo valgymo periodai, tapo labai nerami ir irzli, bijau, kad jos neužkrėsčiau.
Patarkit, kaip perlipt per save? Kaip negalvot apie tai, ar ji soti? Ar gana pieno?
Suprantu, kad galvodama tik bloginu padėtį. O maitinti noriu labai ilgai...