Kadangi tai buvo skirta šiai auditorijai, tai publikuoju savo naktines rašliavas
Beje, rytą jų net neperskaičiau, kad nepradėčiau redaguoti
Na, kadangi man nesimiega, kadangi tema apie meilę, tai aš ir papasakosiu savo istoriją. Gal ne visai į temą, bet šiek tiek apie meilę
Aš labai noriu pajusti, ką reiškia mylėti ir būti mylimai... Iš tiesų, turėjau vyrą, jį be galo mylėjau ir jis mylėjo mane. Tikrai būdavo labai gražių akimirkų, daug kalbėdavomės, gerdavom vyną, netgi žaisdavom stalo žaidimus. Bet iš esmės, gyvenimas su juo ir jo meilė, laimės man nesuteikė. Kai pamenu, tokios būsenos, kokios esu šiandien, būdavau dažnai. Verkdavau ir verkdavau
Nes jis mylėjo mane. Taip. Bet savotiškai mylėjo ir visas kitas pasaulio moteris. Ir jam atrodė nieko tokio su jomis miegoti
Žinoma, jis sakydavo, jog tai tik seksas. Jam užeidavo tokie periodai - būdavo kokį mėnesį auksinis (nors toks vyras, kokius matau ir koks, manau turėtų būti partneris, niekada nebuvo), tada užeidavo morčius. Ir pvz. išeidavo pastatyti mašiną į garažą (nes jį nuomavom) ir.... grįždavo kokią 4 val. nakties arba rytą... Žodžiu...
Tai va, anksti suvokiau, kad su tokiu žmogum gyventi neįmanoma, tik vis neįsivaizdavau, kaip reiktų jį palikti, nes tikrai labai labai mylėjau... Bet kad paliksiu, giliai širdyje žinojau, tik laukiau kažkokio ženklo, momento, kad dabar jau tas laikas, ir kad dabar jau tikrai išgyvensiu išsiskyrimą... Momentas atėjo, kai savo akimis pamačiau jį su kita.
Nelinkėčiau nei vienai to patirti
Tai buvo siaubinga, bet iš kitos pusės, atvėrė man akis. Ir tą pačią akimirką priėmiau sprendimą, kurio vėliau nebekeičiau..
Kiek buvo ašarų (iš abiejų pusės), pokalbių naktimis... Mylėjomės kaip niekada... Bet viduje buvo kažkas nutrūkę. Jis išsikraustė (žinojau tai, bet grįžusi į tuščius namus, maniau, išprotėsiu). Po to tarp mūsų buvo pasimatymų periodas. Mes bendravome kaip slapti meilužiai (jis apsigyveno kitame mieste)... Kažkaip buvo gėda prieš kitus, bet man to reikėjo, negalėjau taip viens ir du nutraukti santykių. Pamenu, paskutinį mūsų pasimylėjimą. Jis paklausė, ar aš tikrai noriu viską baigti. Kažkaip po to klausimo pati supratau, kad TIKRAI....
Tada pati padariau drąstiškus žingsnius ir kardinaliai pakeičiau savo gyvenimą. Dabar pati stebiuosi, iš kur tuomet turėjau drąsos
Aplinkiniai stebėjosi, aptarinėjo ir smerkė (gyvenau tada dar provincijoje, o ten visi jaučia turintys teisę išsakyti ką mano apie tavo gyvenimą
, o pati visą tai stebėjau iš šalies, kaip filmą, kurio pabaigos net nenutuokiau.
Žodžiu, grįžtam prie meilės
Turbūt nesąmoningai pasirinkau labai sunkius išbandymus, kai tiesiog reikėjo kovoti dėl išgyvenimo. Neturėjau absoliučiai pinigų, darbo, bet turėjau sūnų, ir miniatiūrinį kambarį, kurį reikėjo išlaikyti. Kai kasdien tekdavo galvoti, kaip išgyventi ir ką valgyti (suprantu, kad skamba kažkaip nerealiai, bet taip buvo), meilės reikalai atrodė trečiaeiliai dalykai.. Kartais naktimis pažliumbdavau dėl savo ex (ilgėjausi bjaurybės), bet mintis užgoždavo kiti dalykai - kaip rasti darbą, kas bus rytoj, kaip išgyvensiu, ir ką reiks daryti, jei nepasiseks.... Tada mačiau vienintelį sprendimo būdą - susirasti kitą, turtingą, vyrą. Kuris turės namus. Ir tų vyrų kažkaip vis pasitaikydavo. Dar nebuvau nusvilusi, dar nežinojau, kad jie marsiečiai, todėl buvau labai atvira pažintims. Kažkaip įsivaizdavau, kad daugiausia metus galiu būti viena. Jei vyras nelabai patikdavo, bet turėdavo "gerus duomenis", stengdavausi jį pritempti prie savęs ir pradėti matyti jį tokį kokio noriu... Kokia dabar esu laiminga, kad tuomet taip ir nepavyko nei vieni iš tuometinių santykių! Turėjau nagais ragais PATI kabintis į gyvenimą. Ir man labai neblogai pavyko
Tikrai laiminga pasijaučiau tik po skyrybų. Žinoma, ne iškart, bet po gerų metų, jaučiausi puikiai. Skyrybos ir tai, kad nusprendžiau nelikti provincijoje buvo ir yra patys protingiausi mano gyvenimo sprendimai
Bet kur čia meilė? Tiesiog dabar supratau, jog meilė, netgi tada, kai ją prarandi, gali būti varomoji jėga. Tam kad ją pamirštum, priverti save daryti dalykus, kurių anksčiau nedarei. Toliau:
Po kelių metų mane vėl aplankė meilė
Istorija ilga, nesiplėsiu... Mano nelaimei, meilė buvo vedusiam vyrui.. Abipusė. Su aistrom, tragedijom, kaltės jausmu. Meilė, pasibaigusi nelaimingai. Detalių pasakoti nenoriu. Su žmona jis išsiskyrė, bet jau buvo vėlu... Tai ką išgyvenau tada, kai mes išsiskyrėm, supras kiekviena, kuri turėjo palikti žmogų jausdama jam karščiausius jausmus. Maniau, kad tai tikrai mano žmogus, linkėjau jam laimės, nepaisant nieko. Meldžiausi, kad tik jam būtų gerai. Nes tai ir įsivaizdavau - meilė neturi būti nukreipta sau. T.y. jei tu myli, tu linki tam žmogui paties geriausio. Su tavim ar be tavęs... Žinoma, išgyvenau ir šitą meilę. Bet ir ji, nors ir atnešusi daug sielos kančių, mano gyvenimo kokybę pakeitė į gerą. Aš numečiau 15 kg svorio (sąmoningai, ne dėl to, kad iš sielvarto nustojau valgyti), pradėjau sportuoti, pasidariau remontą namuose, aplankiau net 3 užsienio šalis ir svarbiausia, padariau labai svarbų žingsnį savo karjeroje. Ir visa tai įvyko mažiau nei per metus...
Aš nežinau, kam visa tai rašau. Nežinau, kas visa tai skaitys. Bet manyje tiesiog kunkuliuoja. Taip, aš noriu meilės. Taip, kažkur giliai širdyje matau tą viziją ir žinau, kad taip ir bus... Ir dar žinot, ką supratau. Mano gyvenimas tapo įdomesnis, aš pati - tobulesnė, tik po to, kai patyriau nelaimingą meilę... Vadinasi, aš pati to nežinodama, vykdžiau punktus.
Moralas: jei šiuo metu meilės nepavyksta patirti, tai tą energiją reikia išnaudoti savęs tobulinimui. Nieko naujo nepasakiau, bet toks jausmas, kad pačiai atėjo nušvitimas
Bet yra kaip yra, į viešbutį nesitempsiu 
