Vienintelis šeimos narys - mano vaikas

Sveikos
as noreciau gaut patirimu is jusu Viena uaginu vaika nuo pat jo gimimo, is pradziu liktais ir susitvarkydavau, viskas buvo gerai. bet paskui prasidejo jo rekimai, didesni reikalavimai ir taip toliau, neimi ant ranku rekia, nepadarai kaip jis nori vel rekia. as jau tiesiog neturiu jegu, nebegaliu kest tu rekimu man taip norisi paimt ir pakratyt ji gerai kai jis rekia, to metu man jo net negaila nesuprantu kas man yra, gal as bloga mama. negaliu vaika niekam palikt, nes jis be manes visada rekia, nuo ranku nenulipa (tikrai nepratinau prie saves, visada zaisdavo vienas) anksciau ir susitvarkyt galejau ir sau laiko turejau, o dabar visisakai nieko negaliu daryt, pasidariau pikta, kartais i vaika net ziuret nenoriu
gal cia todel kad as visada su jo, o gal kad viena auginu vaika ir negaliu susitvarkyt su jo? gal kam irgi taip yra?

Erinata, skirkit laiko sau. Jei vaiko neatpratinsit nuo nuolatinio savo buvimo, toliau tik blogiau bus. Atsiminkit, laiminga mama - gera mama. Jei nuolat esat pavargusi ar pikta, tai nuo to kenčiat abu. Jei neturit kas padėtų, pabandykit surasti valandinę auklę. Aš Vilniuje moku 5Lt/val. Jei negalit pasisamdyti, pabandykit paieškoti "play date" (nežinau lietuviško atitikmens). Čia toks variantas, kai vieną kartą jūs savo vaiką kažkam paliekat, o kitą kartą jums palieka svetimą vaiką. Nors su mažiuku gal sunkiau taip susirasti. Bet su didesniu čia super variantas. Net jei du vaikai namie, jie vis tiek vienas su kitu užsiima.
Nuolatinis buvimas su vaiku vargina ir fiziškai, ir psichologiškai. Suaugusiam žmogui reikia suaugusių kompanijos.

aciu uz patarima, tikiuosi susitvarkysiu

Mergina, labai negražiai užsipuolei autorę, net nemalonu skaityt. Matosi žmogui depresija, o tu - eik ten, rašyk tą. Ne tau aiškint kur kam rašyt. O "nevyriausybinėm" organizacijom nusi... kaip kas gyvena. Jos tik laukia 17 val. kada namo pabėgs, nesąmones rašai. Kai žmogui blogai jam tikrai nusispjaut į kažkokius "forumo resursus". Negi tau gaila, kad parašė? Niekada nesupratau tokių žmonių..

Damos,nesipykit!Mikke,laba! Kaip mazoji,kaip ji gyvena?

Sveikos, merginos, pas mane irgi tokia pati problema. viena auginu dukrytę. ankščiau gyvenau pas tėvus, kitam mieste, bet, kaip jau kažkuri minėjo, tėvai ne visada tik padeda, kartais jie net kenkia. man tiek nepasitikėjimo savimi įvarė, net į didžiausią depresiją buvau puolusi, iš kurios neatsigaunu niekaip normaliai net nuo jų pabėgusi. jiems vis atrodo, kad aš nesusitvarkysiu pati, kad nesugebėsiu. o baisiausia, kai tėvas, su kuriuo nuolat 'ėsdavomės' pasako tiesiai šviesiai į akis, kad mano grėtė tai tikriausiai labiau močiutę myli, arba močiutė myli grėtę labiau. kokia nesąmonė! man tiesiog neleisdavo nieko pačiai daryti, kas yra svarbu.... na, nesvarbu. bet dabar gyvenu viena, finansai tik kad už kambarį susimoku ir maistui su sauskelnėm. atrodo, visko turiu, bet pinigų nuolat trūksta. pas tėvus bent už maistą nemokėjau. bet 'sėdau' 'ant' savęs ir džiaugiuosi. labai sunku, visur su vaiku. nieku gyvu nepalieku jos vienos net miegančios. kelis kartus palikau 5 min, kai vežimėlį tysiau į 4 aukštą, nes visko kartu neužsineši. dabar palieku apačioj, neturiu jėgų visai. baladojuosi po miestą su didžiausiu krepšiu, vežimėliu nežinia kiek sverenčiu ir kartais, kai grėtė ima zysti, nes visai nenori jame sėdėti ir viešuoju transportu važiuoja max 2 stoteles (o man taip gėda prieš žmones, jei ji ima rėkauti, tai lipu lauk), atrodo apsiverksiu, viskas, nukaro rankos. sunkiausia iki univero eit, ar laiku kur nors nukakt. draugai... ką žinau, turiu daug pažįstamų, bet ne tokių, kam galėčiau palikt mergaitę. nieks ir nesisiūlo, o aš išdidi kartais, stumiu savo tanką ir net kitiems neduodu man padėt. sakau, grūdintis reikia na, jūs pačios puikiai viską žinot. vargai vargeliai, bet ir džiaugsmas neišpasakytas. vien tik į jos akis pažvelgus... gal vėliau bus papraščiau. gal viskas bus geriau. tik tas begalinis liūdesys kartais aplankantis. ne sunkumų kilnojimas, ne išūžta galva, vienišumas ir liūdesys, ir žinojimas, jog dabar, čia, šioje vietoje, o kartu ir visame pasaulyje esi viena, yra blogiausia....
stiprybės jums, mamytės! kažkaip labai jumis visomis didžiuojuuosi

man irgi sunku buvo paprasyti pagalbos is serijos, kaip grudinosi plienas, arba Maskva netiki asaromis kazkokia stigma is lietuvos atsivezusi buvau dabar truputi kitaip, dabar, net ir turint vyra man negeda pasakyti, kada man sunku, nors pagalbos prasymas vis dar problematiskas, tik atsiranda kitox supratimas, dideja draugu su vaikais ratas. Sekmes, ir nebijok prasyti pagalbos

sveikos. Ir aš savo mažąją auginu viena. Kaune gyvenu viena. Tėvai kitam mieste, artimiausi giminaičiai dar kitam. Dviese su dukryte likom pries 1,5 metų, kai mūsų tėtis išvažiavo uždarbiauti į užsienį. Grįždavo 3-4k per metus, o dabar, kai išsiskyrė mūsų keliai, tai ir dar rečiau. Kol nedirbau, tol spėdavau ką reikėjo, kol mažoji darželyje buvo. O dabar, kai dirbu, tai jau sudėtingiau. Išimtinais atvejais, kai labai reikia, gelbėja artimiausia draugė, laimė, kad šalia gyvena. Kartais mama atvažiuoja, arba mes pas ją nuvažiuojam, tai kažkiek laiko sau galiu skirti, bet ne perdažnai. O grožio procedūras, tokias, kaip kirpykla, manikiūras atliekam kartu su dukra. Visur visada dviese, pripratau. Nors, aišku, kartais norisi tos laisvės, bet kolkas situacija tokia.

nuo tada, kai vaiką pradėjau auginti viena dar labiau pamėgau filmą "Maskva netiki ašaromis" Tiek ten išminties ir tikrojo gyvenimo, kad negalėjau net įsivaizduoti

man tikrai taip budavo labai daznai kad susinervindavau ir galvodavau kad tikrai pakratysiu... ir as maniau kad esu bloga mama... visa tai is nuovargio (ne fizinio, bet jis irgi prisideda), del to kad neatsiplesi nuo vaiko. tikrai tai labai gerai zinau ir dabar stengiuosi gaudyt kiekviena minute pabuti be vaiko. kartais del to aplinkiniams atrodau bloga mama, bet dabar as suprantu, kad vaikui bus geriau jei as atsiplesiu, pailsesiu ir ji mylesiu, o ne sukandus dantis "kentesiu" buvima kartu.

tikrai, tas liudesys labai stiprus, bet jei pasiduosim jis mus sugniuzdys... nereikia gailetis saves. bet dabar as jau galiu taip kalbeti, bet kaip man buvo sunku dar pries pora menesiu... del to cia ir parasiau, kad pasidalinciau, nes jau visai blogai buvo. manau jus pacios zinot kaip buna...
jus man tikrai visos labai stiprios atrodot, tikrai daug stipresnes uz mane

bet dabar pradejau matyti sviesa savo gyvenime... man labai padejo kelione! visas savo santaupas paaukojau ir palikusi vaika savaitei (auklei, mociutei, vaiko tevui, kriksto tevui... na visiems po truputi paskirsciau laika, kad tik pabutu ) isvaziavau i kelione. tai buvo teisingiausias mano sprendimas!!!! jei tik turesite galimybe isvaziuoti ir palikti vaikiuka nors savaitelei, patikekit tai laaaabai pades! manau kad tai yra butinybe, ne tik vardan saves bet ir del vaiko! as dabar kitaip ziuriu i viska, o kita syki jau keliausiu su savo mazyliu bet pirmaja kelione tikrai siulyciau vaziuoti visiskai vienoms ir nekelti sau jokiu uzdaviniu, o tiesiog nieko neveikti, susipazinti su naujais zmonem, isgerti lengva gerima ir miegoti kiek norisi!

beje spalio pradzioj noreciau vaziuoti tarkim i Turkija su savo 1.4m berniuku, gal yra norinciu savo depresijas iskepinti Turkijos sauleje? galetume vienos kitoms padeti ir pasidalintume vaiku prieziura

Kiek daug cia visko man pazystamo...Is pradziu nesciai atrode"va parodysiu visiems,kad ir viena susitvarkysiu.."kai po zeme jau tipeno sunaus kojytes-atrode viskas daug lengviau nei tikejausi.Jei ne ikyri mintis vis is paskos einanti-ar as gera mama..Nepasitarsi su antra puse kaip nubausti sunu uz tai kad muse kaimynu mergaite...nera tos antros puses ne kvapo ir ta spontaniska bausme savo kudikiui..ar per didele meile jam.Koks veliau zmogus jis bus?Ar nepasakys"mama,tik tu kalta.."Niekam neydomu kaip judu isgyvenat uz tuos 800Lt.Jei isdrystu pasiguosti,pasigirsta'visu seimose taip.."Nevisu taip!Svarbaiusia - sunaus ilgesys "kazko".. Ko negaliu duoti.Gal but pati atemiau.Gal reikejo jo teti paspausti,priversti aplankyti,nuvezti ir parodyti,gal butu pamiles,gal dabar atvaziuotu nors i menesi karta ir sunus ismoktu zodi "teti",zinotu kad laukia ir sulauks..
Liudna man kazko paskutinem savaitem.Viena diena pamaciau koks jau didelis sunus.Jau nebe kudikis,turi savo norus ir nenorus,laimes ir nelaimes.Ir vis daugiau man iskyla klausimu kaip elgtis vienoj ar kitoj situacijoj,ka sunui pasakyti,kaip pasielgti?
Pasidalinau ir as.Susirasysim,mielosios

Labai sunku auginti sunu vienai... ir nezinau kas geriau ar vaikui isvis tevo nematyti ar matyti toki, koks jis yra - niekam tikes? Nemanau kad mano vaiko tevas gali jam kazka gero duoti, bet gal uztenka to kad jis yra TEVAS?
Nors as savo tevo lauktavau kasdiena, o jis atvaziuodavo kas puse metu ir tik suaugus supratau kas jis per vienas, bet mano mama jau buvo mirus ir as jai nebegalejau padekoti uz dideli darba kuri ji padare augindama mane viena...

o,jo...sunu auginti vienai-tikrai ne kas...dar kol mazas-gal ir imanoma istempt,det...kai tampa paauglys(odabar bresta zymiai greiciau)-tai...patyriau savo kailiu...nors buvo ir patevis-kuris i jo auklejima nesikiso visiskai-o savo-mazyli dar visiska-aukledavo... kaip jo tevas-ji-vos ne smugiais i siena...uzsistodama-gaudavau ir pati...tai mates vyresnelis-budamas 10-11metu-padare savas isvadas... jam atsirado vegetacine nervines sistemos sutrikimu(gal ne visai teisingai ivardijau sia fraze)
...isvadas padariau per velai...ta prasme-issgujau ta alfonsa is savo namu-ir pradejau tvarkytis ir gyventi viena...aisku,vyresneliui reikalingas gydimas dabar,o jauneli-jam 5 metai-manau,kad apsaugojau -jam viskas sekasi puikiai,ir nemaloniu dalyku ,tikiuosi,neprisimins...
dabar,kai jau pusmeti negyvenam kartu-man tai-nuostabus laikotarpis,as rami,susitvarkau puikiai,vaikai linksmi.
paskaicius si skyrely-supratau-ne viena as,gyvenu tik su vaiku(neturiu artimuju...)
bet gal per velai supratau,kad turejau visa tai padaryti per velai...vis bijojau likti vienisa...o dabar