Perskaiciau cia visas jusu istorijas tai net susigraudinau...

Nedristu sakyti, kad jus suprantu (lyg ir yra vaiko tevas, turiu nuostabius tevus, kurie daug padeda nereikalaudami atlygio, draugiu), bet isivaizduoju kaip jums turi buti sunku! Nuo pat pirmu dienu viena... net ir sergant... ziauru...
Tiesa, norisi ir man tokio savarankiskumo, pirma menesi po gimdymo be tevu tikrai nezinau ka buciau dariusi, bet paskui stengiausi kiek galiu pati tvarkytis su vaiku ir savo problemom. Seniai svajoju gyventi savam bute atskirai nuo tevu (ne del to kad su jais sunku, bet paciai norisi kazko savo), bet vis bijau, nesiryztu. Bet jusu pasakojimai mane ikvepe ir padrasino!
P.S. Erinata, kaip jusu mazylis? gal as cia jau paveluotai pasisakysiu, bet as is patirties galiu pasakyt, kad tas vaiko mamos nepaleidimas buna laikinas. Ir mano merginai uzeidavo ir uzeina tokiu momentu kai nenulipa nuo ranku... Ir net nedrisk be jos net i tulika nueit! Bet paverki, pasibari, tada vel priglaudi, pamyluoji... Ir tie laikotarpiai kazkaip praeidavo savaime...
O siaip stiprybes jums visoms!!!