QUOTE(Jonsi @ 2007 11 17, 17:50)
Sveikutes visos. Visoms nesulaukiancioms gandro linkiu kantrybes ir neprarast vilties. Nors as ja buvau palaidojusi . O kaip kitaip pasielgt, jei gyvenant 15 metu (na gal 2 metus atmest, nes pradzioj kaip ir nesinorejo vaikelio) ir dar praejus sioki toki gydyma to vaikelio kaip nera taip nera? Tikrai jau nieko nesitikejau. Pagalvojau, kad neverta man saves zudyt visokiais vaistais, todel susitaikiau su mintim, kad gyvensim su vyru dviese ir dziaugsimes vienas kitu. O ir metai eina ne mano naudai..... Bet man jau 35 metai ir as laukiuosi savo pirmo vaikelio, kuriam jau 7 menesiukai. Tai kaip perkunas is giedro dangaus. Pirmiausia pamacius testo atsakyma istiko sokas. Juk nesitikejau......Viska reikia planuot is naujo. O dabar tik begalinis dziaugsmas. Mano gydytoja sake, kad buna taip, kai jau nieko neplanuoji. Tada nera itampos, pastangu ir organizmas sureaguoja savaip. Aisku ir man teko aiskintis pries pazistamus, kad tai nera dirbtinis apvaisinimas, o viskas gavosi savaime. Gal paprasciausiai tam su vyru subrendom. Sako, kad vaikai renkasi tevus ir laika, kada jiems gimti. Tikiu tuo. Taip, kad reikia visada turet mazyte vilti.
P.S. gydziausiu ir Diufastonu ir Gonali leido. Kiausidese cistu buvo. Buvo ir laporoskopija atlikta. Bet kokius 3-4 metus iki pastojimo jau nieko nebedariau.
kazkaip tavo istorija ir man suteike vilti...pas mus stazas panasus...ir rodos ir bedu jokiu dideliu nera (nors isamiu tyrimu nedarem, visi sako - dar bandykit bandykit), bet metai bega ir nieko...mintys naturaliai virsta baimemis...
siemet buvom pagave vaiduokliuka...tai net nesinoris prisiminti, kiek dziaugsmo buvo tas kelias dienas...
na, kazkaip viskas gyvenime man sunkiai gaunasi - eini i prieki, bet ne is tu laimes kudikiu, kurie "laimi loterijose"...tai va ir turiu dar vilti, kad su vaikeliu taip pat bus...
tik kad baimes jau baigia permusti tikejima....
va jusu istorija dabar kokiam menesiukui vilties prides