2004 07 31 Po 4 metukų draugystės, lygiai per savo 4-asias pažinties metines atšokom vestuves.
Nėštumas buvo planuotas...labai planuotas. Visos drauges jau turėjo vaikučių, kai kurios laukėsi jau antro, o aš nei vieno. 2005 rudenį su vyru nusprendeme, kad JAU laikas, spalio menesį baigiau gerti kontraceptines tabletes ir kibom į darbus.
7mėn rėmiau farmacininkus ir gadinau nėštumo testukus, kol sulaukiau išsvajotųjų dviejų juostelių teigiamo testo. Taip įsijauciau į planavimo darbus, kad net pavažiavo stogelis. Labai norėjau kuo greičiau pastoti, todėl viską dariau, kad nepražiopsočiau ovuliaacijos: matavau bazalinę temperatūrą ir vedžiau grafikėlius, dariausi ovuliacinius testus, stebėjau gleives, įsigyjau ARBOR mikroskopą ir tyrinėjau seilių kristalizaciją, pasiklioviau savo pojūčiais...
Jau po ketvirto nesėkmingo planavimo mėnesio nubėgau pas gydytojus tirtis nevaisingumo, taip pat nusiunčiau vyrą pasidaryti spermos tyrimą. Vyro duomenys buvo puikūs, o man endokrinologas gyd. Kazanavičius nustatė skydliaukės autoimuninį tiroiditą ir hipofukciją bei anot jo, dėl skydliaukes disfukncijos esu visiškai nevaisinga, nevyksta pilnavertė ovuliacija. Skyrė gydymą ir garantavo, kad po mėnesio pastosiu.
Pastojau po 2.5mėn.
Is dienoraščio: 2006 05 08 ankstyvas rytas. O varge, ir vėl beldziasi tos nelabosios,- jau teplioja. Tik šį kartą visa savaite ankščiau. Buvom sutarę su endokrinologu, kad po dar vieno nesėkmingo ciklo prieš pat menstrauacijas pasidarysiu tam tikrus hormoninius tyrimus. Nu ka reikia važiuoti nusileisti kraują. Tik kaip visada galvoju dar sugadinsiu testuką. Po kiek laiko žvilgt į testuką ir nesuprantu ar čia man vaidenasi ar tikrai matosi blyskutis antros juostelės siluetas. Paskaičiuoju nėštumui būtų dar tik 3sav. ir 1 diena...dar labai anksti.
Pasidariusi per savaitę net 8 testukus su vis labiau išryskėjančia antra juostele, iškelta galva nulėkiau pas ginekologą. Ir ką gi nėštumo gimdoje nėra, prie dešinės kiaušidės matosi skysčio sankaupos, tai gali būti kraujas, greičiausiai - negimdinis nėštumas...parėjusi issiverkiu SM planiukių skyrelyje ir laukiu toliau.
Atrodo, turėjau džiaugtis, kad pagaliau pavyko, bet džiaugsmą temdė vis nesibaigiančios bėdos. Juk pirmąjį testuką pasidariau tada, kai tepliojo. Buvau labai daug prisiskaičiusi ir žinojau, kad ankstyvame nėštume tepliojimas bei kraujingos išskyros tikrai nėra geras ženklas. Kreipiausi į kelis ginekologus, prašiausi pagalbos, bet tik išgirsdavau, kad dar labai ankstyvas nėštumas, net echoskopuojant jo nesimato, tad lieka ilsėtis, gerti Duphaston`a (progesteronas) ir laukti. Gulėti negalėjau, nes reikėjo rašyti baigiamąjį bakalauro darbą, laikyti egzaminus, ruoštis diplominio gynimui. Į tualetą eidavau su baime, bijodavau pamatyti kraują, bijojau, kad tuoj prasidės menstruacijos, nes pojūčiai, o ir ženklai buvo labai artimi joms.
Taip pratempiau dvi savaites, 3-4 dienas tepliodavo rudomis bei kraujingomis išskyromis, o tada vieną dieną būdavo švaru...ir vėl viskas iš naujo.
Iš dienoraščio: 2006 05 22 Praėjo dar savaitė. Su jauduliu einu pas kitą ginekologę, nes visą tą laiką tepliojo. Buvau prisigalvojusi visko, o dar prisiskaičiau tooookių baisybių SM forume... Ką gi...daro vaginalinę echoskopiją...esu labai isitempusi. Gydytoja sako: nėštumas gimdoje, BET... O, Dieve, kas BET????? ...matau dvi puslytes, abi su gemaliniais maišeliais, susiglaudusios... Jeeeergau tu mano, gerai, kad gulejau nebuvo kur nuvirsti. Vienu metu persipynė skirtingi jausmai, ir laimė, ir baimė, ir nežinomybė... Gavau pirmąją savo pusliukų nuotraukytę, išmatavo juos, vienas atitiko 5sav.1d, o kitas buvo vos 4sav. Gimdymo terminas 2007 01 23. Iš gydytojos išlėkiau kaip ant sparnų, skambinu busimam tėtukui, pranešu naujiena, kad bus ne šiaip sau tėvelis, o iš karto dvigubas tėvelis!!!
Gydytoja mane įspėjo, kad del daugiavaisio nėštumo esu priskiriama rizikingų nėštumų grupei, kad privalau labai save saugoti, o del tų kraujingu patepliojimų,- gali būti, kad mažesnioji gemalinė puslytė nebesivysto...
2006 birželis. O, Dieve, kaip pykina..pykina visą parą, rytais ir vakarais vemiu, bet buvau pasižadėjusi sau, jei pastosiu iškęsiu viską, tai kenčiu.
Bakalauro gynimas. Auditorija nedidelė, aplinkui mirtina tyla, kažkas ginasi darbą, kažkas kartojasi, ruošiasi... Laikau rankose savo darbą, reikia ir man pasikartoti, bet galvoje tik viena mintis,- kad tik neapsivemčiau... Turiu rankinuke krekerių maišelį, norių jų...siaubas, kaip traška maišelis, visi į mane atsisuka...
Kai buvo 10 nėštumo savaičių, prasidėjo stiprūs gimdos skausmai. Susirietusi nutipenau iki WC ir apstulbau kraujas tiesiog sparčiai lašėjo.
Iš dienoraščio: 2006 06 25, pilvukui lygiai 10sav. Kažko supyko mano žirniukai, labai skauda pilvą, pradėjau kraujuoti...puoliau i paniką...verkiau ir meldžiau Dievo, kad tik tai nebūtų persileidimas....lekiam i ligoninę. Kol nuvažiavom is Palangos i Klaipėdos ligoninę, skausmas praėjo, kraujuot nustojo...gal iš baimės? Apžiuri mane visapusiškai, jokių atsisluoksniavimų nėra, vaikučių širdukai plaka, o maskatuojasi jie rankytėm-kojytėm, Dieve, koks grožis. Paskiriamas griežtas gulimas režimas. Į ligoninę neguldo tik su sąlyga, kad namie tikrai iš lovos neišlipsiu. Dirbti man nereikėjo, tai sąžiningai ir gulėjau.
Iki pat antro trimestro daugiau-mažiau tepliojo, bet susigyvenau su tuom. Turėjau stebėti save, ar nedingsta nėštumo požymiai (pykinimas, mieguistumas, krūtų jautrumas) ir pastebėjus kažką negero privalėjau skubiai kreiptis į medikus. Buvo keletas tokių atvejų, bet padarydavo echoskopiją ir mane nuramindavo, kad vaikučiai vystosi gerai, širdelės plaka.
Suėjo 13sav. Didžiavausi savo "pilvu" Iš tikro jis vos vos matėsi, bet man tada atrodė jis didžiulis.
Su lyg 13sav. pradžia baigėsi pykinimai ir tepliojimai, bet...prasidėjo kitos bėdos. Vis dažniau mane suimdavo stiprus skausmas pilvo apačioje ir kairės kirkšnies zonoje. Kartais skausdėdavo taip stipriai, kad net bijodavau kvėpuoti (sukeldavo dar stipresnį skausmą),o iš nevilties lovoje pravirkdavau balsu. Kartą išleidau vyrą pasilinksminti su draugais,o pati leidau vakarą lovoje prie TV. Prasidejo vėl tas nelemtas stiprus skausmas ir jis tęsesi taip ilgai, kad nejuokais sunerimau nusprendžiau skambinti vyrui, kad grįžtų namo ir nuvežtu mane į ligoninę...po šios minties skausmas pasidarė nepakeliamas, sukniubau apsiašarojusi lovoje, nepajėgiau net telefono pasiimti, kuris gulejo visai šalimais.... Tokios akimirkos buvo baisiausios...kai skaudėdavo taip, kad net nesugebėdavau išsikviesti pagalbos.
Tesėsi dažnas lankymasis pas gydytojus. Mane prižiurejo nuostabi gydytoja Vaiva Mačiulionytė. Gydytoja dave savo mobilaus telefono numerį, kad kilus kokiai bėdelei iš karto galėčiau susisiekti su ja. Prisipažinsiu, tikrai dažznai vargindavau gydytoją savo skambučiais, dažnai velais vakarais susitikdavome Klaipėdos Gimdymo namuose, kad gyd. galėtų apžiūrėti mane, įvertintų padėties rimtumą, įsitikintų ar vaikučiams viskas gerai ir, aišku,-nuramintų mane.
Visą nėštumą gėriau didelėmis dozėmis magnio preparatus, nes dar vargino ir stiprus kojų mėšlungis. Negana to, visą nėštumą prasivarčiau lovoje, tūnojau namie...mano gyvenimas tapo sėslus,- jokių išvykų, jokių linksmybių, jokių vakaronių su draugais... Buvo apmaudu matyti drauges, kurios puikiai jautėsi, keliavo i šiltus kraštus ilsėtis, gyveno aktyvų gyvenimą, neišsižadėjo pramogų... Bet aš susitaikiau ir su šia situacija, juk nešiojau dvi gyvybes, vadinasi, taip turi būti, turiu labai save saugoti.
16 savaitėlę pajutau savo pumpurėlių judesiukus. Jaučiau kažką panašaus jau ir ankščiau, bet tada tikrai įsitikinau, kad tai mano vaikučiai krebžda.
18sav. Važiuojam is Palangos i Kauną detaliai echoskopijai pas docentą V. Krūminį. Ištyrinėja mano vaikiukų kiekvieną narelį, viskas gerai. Nėštumas biamnioninis - monochorioninis, kas reiškia viena placenta ir du atkiri vandenmaišiai. Teoriškai vaikučiai turi būti identiški, vadinasi, mano iliuzija turėti porelę žlunga, juk lytis irgi tokia pati bus. Gydyojas klausia, ar norime sužinoti ką nešioju. Dvi mergytės. Dieve, turesiu dvi vienodas mergytes!!!
Važiuojam atgal i Palangą, pilvuką labai skauda, duria, bet tikiu, kad preis. Deja, pilvuko skausmas nesiliauja ištisą savaitę, tai atslūgsta, tai suintensyvėja. Guodžiu save, kad čia tempiasi raiščiai, auga gimda ir todėl skauda.
Sulaukiau 20 savaičių! Pusė nėštumo jau įveikta. Su vyru nusprendžiame išlįsti iš namų ir pasižmonėti nuvykstame i Klaipėdą. Vos išlipusi is mašinos pajaučiu, kad vėl įsibėgėja pilvuko maudimas. Skauda pilvo apačią iki alpimo, pradeda temti akyse, darosi silpna.... Lekiam i ligoninę. Priimamajame manęs net padoriai neapžiūri, iš karto nuosprendis gresiantis persileidimas ir paguldo i nėštumo patologijos skyrių. Prašau savo kruopyčių, kad niekur nepabėgtų, juk jau pusė kelio įveikta! Eilinį kartą echoskopuoja, apžiuri ginekologiškai. Dar tik toks nedidelis nėštumas, o jau echoskopija daryta 16 kartų! Vyras juokavo, kad vaikai gimę švytės. Po savaites išleidzia namo. Vėl gulimas režimas, magnis. Vieną dieną būna geriau, kitą dieną praščiau, vieną dieną beveik neskauda pilvuko, kitą dieną net labai skauda... lakščiau po ligonines, visi tą patį kartojo gulėt gulėt ir dar kartą gulėti...su dvyniais kitaip, gimda greičiau auga, tempiasi, sunkiau prisitaiko prie visko...
Trečiame nėšstumo trimestre prasideda dar vienas negerumas nuolatos kietėja gimda, trumpėja kaklelis, atsiranda nemaža prieslaikinio gimdymo grėsmė. Gydytojai nerekomenduoja lyt. santykių su vyru, apriboja važiavimą automobiliu (nuo vibracijos ypač kietėdavo gimda). Pilvukas auga, darausi vis nerangesnė ir storesnė, į lovą jau nebegaliu žiurėti, nugulėti visi šonai.
Budama 25 sav. apsirgau. Nesiliaujantis kosulys labai vargino, nuolatos užgulta ir varvantis nosis. Liaudiški vaistai nebepadeda. Diagnozė - ūmus bronchitas. Tenka gerti antibiotikus. Pagerėjimo jokio. Kosėjant siaubingai kietėja pilvukas, stengiuosi vis jį apsikabinti, prilaikyti.
27 sav. Vis dar sergu, pakyla temperatūra, užkimstu.
29 sav. Ligos nesitraukia...o blogiausia, kad mano kruopytės pilvelyje nustojo augti. Per mėnesį laiko kruopytės nei trupučiu nepasunkėjo, gimdos dugnas ir pilvo apimtis stovi vietoje.
31sav. Pilvukas vel nieko nepaaugo. Gydytoja V. Mačiulionytė nerimauja, kad gali tekti daryti Cezarį ir vaikiukus auginti dirbtinai. Na, norėtųsi išnesioti kuo ilgiau, bet jei taip vaikučiams bus geriau, tegu. Be to esu jau seniai susitaikiusi su mintimi, kad pačiai gimdyti neteks, nes vaiku padetys buvo netaisyklingos. Nelankiau jokių nėštukių kursš. O kam? Vis tiek nereikės mokytis kvėpuoti, pati negimdysiu.
Būdama 32sav. nėščia, atgavusi balsą ir pajutusi šiokį tokį pagerėjimą, prigriebiau vyrą ir nulėkėm i Klaipėdą pas fotografę meninei pilvuko fotosesijai. Tai buvo tikriausiai pirmas ir paskutinis prasiblaškymas, geros nuotaikos dozė per visą nėštumą.
Deja, po fotosesijos vėl pasijutau prastai, vėl labai dažnai kietėja gimda, pradedu nerimauti, skambinuosi savo gydytojai. Gydytoja siūlo vykti i ligoninę, tačiau aš atsisakau...vis naiviai tikiuosi, kad viskas aprims.
2006 11 26, vėlus sekmadienio vakaras, 32sav. Jaučiu, kad gimda kietėja ne šiaip sau, o reguliariai ir su skausmu, kuris nueina į nugarą. Išsigąstu nejaugi čia sarėmiai! Skubiai lekiame su vyru į ligoninę. Daiktai dar nesukrauti, kraitelis dar nesuruostas, juk dar ne laikas gimdyti. Ligoninėje pasitinka mane prižiūrinti gydytoja. Atlieka echoskopiją,- mano nuostabai abu vaikučiai apsivertę žemyn galvytėmis, galvytės nusileidusios žemai, kairiosios mažylės galvytė jau visiškai issistačiusi, nebeina net echoskopuoti. Konstatuoja gręsiantį priešlaikinį gimdymą. Prašau mažylių, kad dar patupėtų, kad dar paaugtų. Paguldo vėl į ligoninę, pradeda vaikučiams brandinti plaučiukus. Po 12val. vėl gaunu pakartotiną dozę į užpakalį brandinam plaučiukus. Taip pat reguliariai gaunu po 3 piliules nifidipino,- mažina gimdos susitraukimus. Skaičiuoju ir fiksuoju gimdos susitraukimus. Per valandą jų būna apie 12-15 (norma yra per parą iki 10 sukietėjimų). Daug. Skyriaus vedėjas Vytautas Rauba pataria džiaugtis kiekviena pratempta diena, nes vaikučiai dar labai maži, nepilnai 2kg. Praguliu ligoninėje dvi geras savaites. Plaučiukai subrandinti, gimdos kietėjimai niekur nedingo, susigyvenau su jais, todėl prašausi namo.
Po savaitės (nestumui 35sav.) vel grįžtu į ligoninę pasirodyti gydytojai. Naujienos nekokios, vaikučiai gimdoje nebeauga, kaklelis suminkštėjęs, gimda kietėja iki 150 kartų per parą. Paguldo mane vėl į nėštumo patologijos skyrių. Šį kartą pasiimu mokamą palatą. Labai džiaugiuosi dvigule lova ir tuom, kad joje nėra paklotųu celofanų klijonkiu!!! Nes ir taip sunku naktį apsiversti ant šono, o dar tas klaikus čežėjimas Mane nuteikia, kad čia gali tekti praleisti Kalėdas, Naujuosius metus, o sausio pirmom dienom operuos ir jau turėsiu savo mažyles. Nu kagi. Vyras sutempia man į palatą pusę namų. Atveža maisto, rūbų, TV, žurnalų.
2006 12 20, trečiadienis. Vėl echoskopuoja (kol gulėjau ligoninėje, echoskopuodavo kas antrą dieną). Mergyčių galvytės labai geroj padėty, mane prižiūrintys gydytojai V. Rauba ir V. Mačiulionytė įkalbinėja gimdyti natūraliai. Na, bet as laikausi savo nuomonės, kad pati negimdysiu...bijau...bijau rizikos, skausmo...
2006 12 21, ketvirtadienis. Vakare nueinu i dušą, pilvo nebepavelku, ištisai sukietėjęs, vos vos išsiplaunu galvą, susirietusi pareinu į savo palatą. Visa laimė, kad lova dvigulė. Pasikloju vieną antklodę po užpakaliu, kad minkščiau būtų vartytis, kita apsikloju ir užmiegu.
2002 12 22, 35sav,4d 1.15val. Verčiuosi ant šono, kokia palaima, kad nečeža po uzpakaliu jokie celofanai o jergau, kas čia negi siusioju. Strikteliu iš lovos kaip gazelė (ankščiau taip niekada nesigaudavo,- stenėdama vos išsiropšdavau), pasizžuriu, ogi klanas. Stoviu ir bėga man per kojas. Gerai, kad palatoje WC yra, nubėgu, apsižiuriu pradeda mane krėstis nervinis drebulys suvokiu, kad nubėgo vandenys. Pasikviečiu akušerę, ši iškviečia budintį gydytoją, laipina mane ant lėktuvo o aš pergyvenu, kad visur privarvinsiu Apžiuri ir konstatuoja - 7cm atsidarymas, į gimdyklą! Į kokią dar gimdyklą, aš negimdysiu, man Cezarį darys!!! Skambinu savo gydytojai, ji kaip tik priiminėja gimdyma, akušerė jau buvo ją informavus apie mane..nereikėjo jai nieko dėstyti, sako puiku, laukiu gimdykloj taves. Tada virpanciu balsu paklausiau, ar turėsiu gimdyti pati .?
2val. nakties. Atėjo mano gydytoja į palata ir bando mane drąsinti, kad gimdyčiau pati. Paklausiu, ar gausiu kokį nuskausminimą, o ji tik nusišypso prie tokio atsidarymo viskas vėlu jau. Skambinu vyrui, mamai Vyras pasimetęs, apsimiegojęs. Sakau nubėgo vandenys, 7cm atsidarymas, o šis tai ką man dabar daryti??? Ar čia jau skaitosi, kad jau gimdai?
2.30val. Akušerė atneša garsiuosius seksualiuosius naktinius, liepia apsirengti, sėstis i ratukus ir vaziuojam i gimdykla. Labai nepatinka man vežymėlyje važiuoti, vis prašau, kad leistų pačiai eiti
Gimdykloje pasitinka mano gydytoja, iš karto pasijaučiu ramesne, bet vidinis drebulys tiesiog krato mane. Nu negi rimtai turėsiu pati gimdyti???? Nesuvokiu, kas su manimi vyksta...negi viskas taip ir pasibaigs čia? Negi JAU gimdysiu? Pajungia aparatus, pradedu jausti sarėmius kas 5min, įstato i veną kateterį, mat gimus pirmam vaikučiui, pradės lašinti oksitociną, kad gimda dar labiau susitraukinėtų ir pajėgtų isštumti antrąjį. Dieve, kaip ilgai užrašinėja tuos vaikučių tonus, o man jau visai nesaldu nuo sarėmių, gulėti nebegaliu .vyro šalia dar nėra... negi is Palangos i Klaipėda tiek ilgai važiuoti reikia???
3.05val. Atvažiavo vyras. Kaip tikra senė atbambu, kad visą amžinybę važiavo ir paprašau, kad atjungtų aparatus, mat noriu į WC. Nueinu i sovietini WC (tada dar nebuvo atremontuotos gimdyklos), stovi klozetas be jokio dangčio, o popieriaus nei su žiburiu nerasi. Vandenai man varva, bandau atsargiai pritūpti virš sovietinio porceliano, kad tik neprisiliesčiau niekur. Sarėmis. Iš skausmo net nepajauciu, jog jau klestelėjau ant klozeto. O siaubas, nebeturiu jėgu atsistoti .
4.00val. Niekaip neužsinoriu kaku. Gydytoja įkalbineja pabandyti užėjus sarėmiui stumti, pamoko kaip kvėpuoti ir būtinai 3 stūmimus per sarėmį padaryti. Bandau, nieko nesigauna. Vėl sarėmis, vėl bandau kai tik išgirstu šaunuolė, teisingai, taip man pradeda vėl niekas nebesigauti. Gydytoja sukviečia į gimdyklą visą personalą. Stovi dvi akušerės, budintis ir mano gydytojai, naujagymių gydytoja. Prasideda rimtas darbas. Sarėmis, įkvėpiam, stumiam stumiam stumiam vėl įkvėpiam, vėl stumiam .jaučiu, kaip plėšia man dugną, skauda daug labiau nei per sarėmius bet nieko nesigauna. Nemoku stumti, neišeina, pradedu panikuoti. Visiška neviltis, atrodo, kad stumiu jau visą amžinybę, prašau, kad visi paliktų mane ramybėje ir leistų man eiti namo; maldauju, kad manęs neliestų. Tada isgirstu žodį kerpam .o ne, tik ne tai. Gydytoja įspėja, kad neišsigąsčiau, nes į tarpvietę leidžiami nuskausminamieji. Vėl sarėmis, vėl stumiu, pajuntu deginantį skausmą ir rikteliu. Supratau, kad kirpo ir kas sakė, kad nieko nesijaučia kai kerpa??? Galiausiai vyrui parodo, kad jau matosi pakaušiukas. Nepamenu, kiek dar stūmiau, kol pajutau šiokį tokį palengvėjimą.
4.42val. Uždejo man ant pilvo raudonai pilkšvą miniatiurinį lėliuką mano kruopytę mano kairiąją mergytę
Paliečiu ją, Dieve, kokia minkštutė ir šiltutė
atskiria ir nuneša mano lėlytę, 2020g. 41cm
kokia mažulytė
Man pajungia lašinę, gydytoja prilaiko pilvą kažkas ne taip, staigiai echoskopuoja susižvalgo gydytojai, sako antroji suįstrižavo. Noriu gerti, nebeleidžia. Mano gydytoja puse lūpų klausia kito gydytojo ar kviečiam anesteziologą? Dieve, tik ne tai Pirma mintis kirpo tarpvietę ir dar Cezarį padarys. Nenooooriu. Jaučiu, kaip man gydytojas ranka atsuka vaikelį. Staiga visi šaukia, kad nelaukčiau jokio sarėmio ir stumčiau. Nebėra jėgu stumiu užsimerkusi, jaučiu, kaip užsimanau miego, visas šurmulys lieka kazkur toli ..gydytoja prašo, kad susiimčiau. Prisiverčiu. Vėl stumiu
4.50val. Gimė antra mergytė. Ir vėl uždėjo ant pilvo tokį patį gniužulėlį. O balselis koks plonytis, verkia mano kruopytė verkiu ir aš. Atskiria ir ją nuo manęs. 1980g. 41cm. tikra kruopytė.
Matau kaip vyras blaškosi tarp manęs ir antros mergytės. Galiausiai bėga paskui ją. Mergytes iš karto išnešė į naujagymių reanimacijos skyrių. Vis tik neišnešiotos. Abi gavo po 8 balus.
Vyras išlėkė paskui vaikus, likau gulėti viena, vieniša...jau nebe nėštukė...kažkokia tuščia... Gydytoja mane susiuva ir pasidžiaugia, kad viskas pavyko puikiai, gimdymas praėjo sklandžiai ir anot medikų lengvai (mat nuo vandenų nutekėjimo iki antro vaikelio gimimo praėjo tik 3,5val.)
Toliau sekė 4 paros reanimacijoje ir 3 savaitės neišnešiotų naujagymių skyriuje. Buvo labai sunki pradžia... Kalėdos, Naujieji metai praėjo ligoninėje, mažoje stiklineje palatėlėje. Labai daug paramos sulaukiau iš vyro. Abu vaikščiojome į reanimaciją maitinti savo kruopyčių, abu džiaugėmės kiekvienu jų priaugtu gramu, spėliojome į ką panašios mūsų mergytės, mokėmės jas atskirti, nesumaišyti...
Dabar musu kruopoms 10,5 mėnesiukų. Mergytes auga linksmos, stiprios, svoriu ir ūgiu pasivijo bendraamžius, daug šypsosi, ir yra be galo visų mylimos.
Nors nepasakysiu, kad dvynukes auginti lengva, bet laimė matyti kaip kas dieną auga ir tobulėja TAVO vaikai atperka visus sunkumus, patirtus nėštumo laikotarpiu.
Papildyta:
Susidubliavo temos
Sita tema bus istrinta
