Neištikimas vyras

Sveikos mielos mamytes...
Norejau su jumis pasidalinti savo istorija... Susituokeme pries 7 menesius, kartu jau daugiau nei 7 metus, dukrytei 3 menesiai. Budama nescia itariau, kad vyras turi kita, jis labai pasikeite po musu vestuviu. Irodymu neturejau nieko negalejau padaryti, kankinausi... Jis visada issigindavo. Dingdavo is pradziu dienai, veliau pradejo negrysti ir nakti. Eidavau is proto, maniau, kad zmogu pazystu, deja per 7 metus jis neatskleide savo tikrojo veido... Iki vestuviu tokiu dalyku nebuvo.
Gimus dukrelei, jis prisipazino, kad yra man neistikimas... daug su juo kalbejau ir dabar, ir anksciau bandziau, kad nesiielgtu taip su manimi negriautu, nei mano, nei juo labiau dukrytes gyvenimo. Juk vaikui reikia abieju tevu! Jis dukryte labai myli, sako musu nenori palikti, bet neketina nieko keisti jam taip gerai, kad i savaite 1 karta nuvaziuoja pas meiluze... As nenoriu su tuo taikstytis, sakiau, kad tvarkytusi dokumentus, paliktu mane ramybeje. Man be galo sunku, net nezinau kiek per ta trumpa laika praverkiau. Tebegyvename kartu, nuomuojame buta, jis mus islaiko, bet sirdis plysta.
Jauciuosi isduota, suzlugdyta, nesaugi... Jau niekada juo nepasitikesiu... Ir klausiu saves, kodel? Noreciau, kad tai butu sapnas, deja, as niekaip negaliu pabust... Pries savaite netycia prasitare, kad ji taip pat turi seima, vyra ir vaika, kad jie laika leidzia viesbutyje, as buvau sokiruota!!! Kas darosi siame pasaulyje, kryzminasi bet kas su bet kuo, ir net pateisina save. Vyras ir toliau mane skaudina, bando nesakyti kada susitinka su ja, bet 7 metus praleidus kartu, sunku kazka nuslepti, matau, kada jis meluoja ir dar skaudziau, kai jis tai daro...
Guodziu save, paaugs dukryte, isleisiu i darzeli, pradesiu dirbti, pabegsim nuo jo... As ji myliu, bet per daug skausmo... Netokio norejau gyvenimo.
Ka patartumet mamytes? Ar tai 7 metu krize? Ar visiskas pasileidmas? Net nezinau ka galvoti... Per 3 menesius susigyvenau su tuo, bandau save raminti ir nesinervinti, juk kenkiu tik sau, nors nereaguoti neiseina, vis delto esam zmones...

Neturi tėvų?Nėra pas ką tau išeit?Jei ne tai tada gyveni ir susitaikai su vyro lakstimu na lieva ir gyveni,žiauriai skamba,bet kitaip manau negali būt

labai užjaučiu dėl tokios gyvenimiškos patirties
bet manau šiuo klausimu geriausias patarėjas būtų tau artimas žmogus (draugė arba mama)
linkiu priimti tinkamą sprendimą ir tau ir tavo dukrytei
o vyras, mano nuomone, tokios tavo aukos nevertas

Trečia tema, kurią skaitau. Pradėta naujos dalyvės, visų vaikai gimę 2007 metais, kalbos stilius panašus. Kaži ar čia tiesiog kvailų moterų partiją padavė ar viena(s) linksminasi?

Kazi

As tai manau, kad ir moteru ir vyru padave , kaip cia vienas imsi ir linksminsies?

Moteris pasiguodė, jai sunku, o čia dar tyčiojatės.

Mano mama zino... Jai taip pat skaudu, kaip ir man. Tevai gyvena Zemaitijoj, nenoriu grysti, as jau 8 metai Kaune. Turiu cia drauge, siule atsikelti pas ja... Taciau tai nera taip paprasta, kai su zmogumi prabuni daugiau nei 7 metus...
Tikiesi, gal ... pasitaisys, bet tuo paciu jauti, pasitikejimo nebera, saugumo jausmo taip pat, tiesiog nemoku turbut priimti sprendimo, bijau...
Mama patare skirtis, sako isejo pas viena, iseis pas kita, neturesi gyvenimo...
Teta sako, issikirti visada spesi...
Manau ugtelejus dukrelei bus neisvengiamos oficialios skirybos. Db ji mazyte, visa laika praleidziu su ja... Zinau tik viena, kad sitaip gyventi nenoriu

Ar yra dar vilties???

Visų pirma užjaučiu dėl tokios situacijos
Gali išklausyti tau skirtus patarimus ką ir kaip daryti, kaip elgtis, bet tik tau pačiai reikia priimti sprendimą
Juk pati rašei, kad šitaip gyventi nenori, tai reiškia, kad teks kažką daryti t.y. ar toliau taip gyventi, ar ieškotis kitos gyvenamosios vietos.
Iš tiesų, turėtų tau būti labai sunku, kai vaikelis dar labai mažas
Manau, kad reikėtų jums abiems su vyru susėsti ir rasti kokia tai išeiti iš tos situacijos, negi jis negali atsisakyti meilužės?... kuo ji geresnė už tave?...

uzjauciu tave labai labai ir dalies labai suprantu... tik skirtumas tas kad pas mane dar nera vaikucio... mes taip pat esam 7 metai kaip tu sakai nera pasitikejimo nebera, saugumo jausmo taip pat, tiesiog nemoku turbut priimti sprendimo, bijau turbut likti viena po tiek laiko kartu nemokeciau gyventi bet is tiesu sitaip gyventi ir nenormalu....kazkada esu sakiusi kad jau isdavystes niekdad neatleisciau bet kai myli ir bijai likti viena atleidi... linkiu tau priimti sprendima manau nuejo pas viena tai tikrai nueis ir pas kita o ypac kai mato kad atleidi... sunku ir man apsisprest bet manau taip daugiau nebegali testis... stiprybes tau ir teisingo sprendimo...

Jūs siūlote temos autorei priimti sprendimą, bet pati esate panašioje situacijoje ir negalite priimti sprendimo... bet Jums netgi lengviau, nes nėra dar vaikų...
Žinau, kad sprendimą priimti yra beprotiškai sunku... tą patį galiu adresuoti ir sau

Vanesa, jei verta laukti - tai tik šiek tiek. Aistra praeina. Bet kita vertus - nepraeina žmogaus potraukis į nuotykius. Anksčiau žmonės sakydavo: kai slepia neištikimybę - dar gerai, bet jei jau į akis drebia tiesą - blogai. Žinai, kartais atrodo, kad tiesios sakymas - tarsi kažkoks artumo ženklas. Tipo "nemeluoja". Bet jausmuose yra visiškai kitaip. Žmona - ne "draugas". Žmona yra žmona. Jausmuose tiesios sakymas - tarsi prilygsta cinizmui. Jei jau vaikeliui gimus vyro jausmus vis tik nustelbia kita - nežinia ko dar galima iš tokio ryšio tikėtis.

Manau, kad tu neklausysi nei vienos čia pasisakiusios, kuri kalbėjo priešingai, nei norėtum. Manau, kad parašei norėdama, jog tave kažkas palaikytų, sakytų, jog lauktum, jog tave jis myli, tik paklydo ir viskas praeis. Dažniausiai įžeista moteris nori tik to. Deja, realybė yra kita.

Paguodžiantis dalykas - VISKAS PRAEINA. Bet dabar tave sunkiai pasieks ir šie žodžiai, juk mes visi gyvename šia diena. Tavo situacijoj kai vyras taip anksti psichologiškai išnaudoja - reiktų bėgti. Jei jis atsikvošės - tai pamatysi. Jei ne - dar gyvenime turėsi ne vieną galimybę. Patikėk, daug daugiau, nei tada, kai turėsi jau ne vieną vaikelį ir visai nebematysi išeities...

Aš bėgčiau. Niekada nesileisčiau taip išnaudojama. Tai žinojau nuo mažų dienų. Tik kai moteris myli save - ją myli ir vyras. Kitaip tiesiog nebūna. Vergių vyrai nemyli... Rašyčiau daug, bet manau, kad tau padėti dabar beveik neįmanoma. Ypač žmonėms, kurie tavęs nepažysta...

Kaip gaila, kai taip nutinka, o dar ir vaikelis auga.. Bet per jausmus gi tau labiausia muša..
Vadinas, vyrui trūko kažko, gal naujovių, gal dėmesio, paramos, supratimo.. ale kalbu jau apie jį kaip apie 'nuskriaustąjį' . o jis bent gailisi, atgailauja, smerkia save, ar čia gyvuliški instinktai tik ir panios po kitais sijonais?
Sunku ką ir patart, daryk tik taip, kaip tau pačiai naudingiau bus !