Labas visoms, kol perskaičiau visą temą - priverkiau pilną nosinę. Kai mūsų žvaigždutė suspindo danguje, negaliu ramiai klausytis (skaityti) apie mažylių netektis. O pasiglemžė mūsų mažylę dar visai mažutę - gimė ji būdama tik 22 sav. Teišgyveno 50 min, kurios man buvo pačios skausmingiausios. Esu pati medikė, tai supratau, kad ji neišgyvens, bet kaip skaudu jausti besispardančią būtybę savyje ir žinoti, kad jau pabaiga... negaliu rašyti, per ašaras nematau raidžių..... gimė ji lengvai ir tik dievo meldžiau, kad neleistų jai kankintis.... neteko man ant rankų jos laikyti....
Nors jau praėjo nemažai laiko, vistiek negaliu ramiai viso to prisiminti.
Beje, turiu stiprią nuojautą, kartais susapnuoju pranašingą sapną. Nors niekada į tai nekreipiau daug dėmesio, bet kai gydytoja pasakė, kad gimdyti turėčiau balandį, iškarto į galvą šovė mintis - aš tiek neišnešiosiu.... Vijau tokią mintį vis šalin, bet..... kartą sapnavau mažą mergaitę, kurios aš atėjau aplankyti: ji buvo maždaug 2metukų, bet nevaikščiojo, tik gulėjo lovoje ir į mane žiūrėjo, jos vardas Goda-kažkas pasakė. Atsibudusi vijau šio sapno vaizdus nuo savęs, bet nuojauta manęs neapgavo. Dar pagalvodavau, gims gal nesveika? Jaučiau, kad tai mergaitė....
Gimė Goda (taip ją pavadinom dėl to sapno), bet ar ji sveika ar ne - niekas netyrė, pasakė, kad gilus neišnešiotumas ir viskas. Trumpas atsakymas ir gausybė iš jo kylančių klausimų: o kodėl neišnešiojau, kas atsitiko? Juk pirmagimė sveika gimė (jei tuo metu buvo 5,5m).
Begalinis liūdesys ir savęs kaltinimas: gal aš ką padariau, kad taip dievas baudžia, bet kodėl ją, o ne mane? kodėl leido jai ateiti tik trumpai valandėlei? Ar tik tam, kad pajausčiau KMUK gydytojų abejingumą? Kai naktį prikėliau, tai rėkdama vos ne vos atėjo gydytoja - tipo, ko aš noriu, gal iki ryto ištempsiu? O gal susipažint su palatos gydytoja, kuri atėjus į palatą dūrė į mane pirštu ir pas sesutę paklausė: kas čia? - lygtai būčiau koks daiktas su greitąja atvešta iš kito miesto.
Ir kai ta pati gyd., ketvirtadienį ryte mane apžiūrėjus (nors budėjo visą parą) daugiau pas mane nesirodė nei tą, nei kitą dieną, nesiteikė pasakyti tyrimų rezultatų, o pirmadienį, po gimdymo atėjo su šypsena:štai kur tave randu, jau pagimdžiusių pusėj - vemt norėjosi nuo jos ir viso personalo (valytoja ir ta savo nuomonę išsakė: atneš vaikelį? pamokysiu, kaip elgtis su juo... Sakau:nėra vaikelio... O ji man: aaa, tai jo ir neturėjo būt (ar kažkaip panašiai))
Pabėgau iš to klaikaus skyriaus kaip nuo ugnies ar velnio. Taip širdį skaudėjo, norėjosi klykti ant visų, aplinkui tik kūdikių balsai girdėjosi...
O gydytoja: darau aš jums gera, užrašau, kad gimė 22 sav, nors mergytės svoris per mažas tokiam nėštumui, nes kitaip negausit nedarbingumo vienam mėn, o tik 10d. Man taip norėjosi jai atsakyti: ačiū už gerą jūsų širdį, nes dabar turėsiu kapelį, turėsiu ką apraudot....
Bet per ašaras kalbėti negalėjau....
Taip ir nesužinojom priežasties, visi vertė bėdą infekcijai... Lėkiau iš Kauno ir daugiau grįžti ten nenoriu...
Praėjo pusmetis, išdalinau viską, ką saugojau nuo pirmosios dukrelės antrąjai, išmokau gyventi su skausmu ir ...pasakiau jai SUDIE... Žinojau, jaučiau, kad tik tada galėsiu galvoti apie kitą vaikelį.... Ir mes ryžomės vėl planuoti vaikelį: viso nėštumo metu jaučiausi puikiai, dažnai vis tyrė dėl infekcijų (jų nerado), stebėjo echo, tik į genetikos centrą nesiuntė-viskas atrodė gražu. Bet tik iki gimdymo, o po jo...vėl baisi žinia, vėl šokas.... diagnozė negailestinga - įgimta širdies yda, vežam reanimobiliu į Vilnių, Santariškes, būtina operacija, išgyvenamumas <50%
Tačiau šį kartą mano nuojauta mane stiprino, tikėjau, kad viskas bus gerai, kad mes auginsim savo išsvajotą sūnelį - ir, ačiū dievui, mes juo džiaugiamės. Sesė, sunkiai išgyvenusi Godutės mirtį, labai džiaugiasi broliu, nors ji irgi daug prisikentėjo dėl jo ligos. Gyvenu šia diena ir dėkoju likimui, kad turiu nuostabius vaikus, nors dar labai širdį skauda dėl mažosios dukrelės ir dėl sūnelio ligos.
Linkiu visoms šeimoms stiprybės, vienybės ir kad likimas daugiau nesiųstų tokių išbandymų.
P.S. Atleiskit, kad tiek prirašiau, tiek visko dar širdy nešioju...
Niekas negalės nugalėti tavęs, kol tu pats nepasiduosi. (Robin Sharma)