Angelėlių mamyčių svetainė

o kodel tik po 6 men. ar pokomentavo?

O kur ta AK, as gimdziau vln antakalnio ligoninei. Aplinka ten baisi, bet gyd. geri. Aisku, man su gyd. nepavyko, gimdziau pas lb. piktą, ji rėkdavo ant manęs, vyrui liepdavo iseiti uz durų ir tik uzgimus galvutei ileido.Ar tikrai vyrai negali istisai būti prie zmonų?

gali but nuo iki. as abu kartus gimdziau antakalni, ir specialistai ten tikrai geri. o vat del rekimo tai reikejo pasakit, neturi teises, o vyra isvarit gali tik to atveju jai jis maiso darbui.

AK ir yra antakalnio klinikos. Nezinau i jas nuvaziavus mane kaskart siurpas ima, nuo tu komentaru ir poziurio o rekt ant visu ne mano budui, as pasimetu issigastu, zodziu nemoku na bet nenoriu prisikalbet, nes gali tekt ir ten gimdyt..
O laukt mums minimum 6 men sako, nes neatsistato juk gimda ir organizmas po gimdymo per savaite ar menesi, todel naturaliai pastojus iskart po vieno nestumo kaip as po 1,5men nebuvau isvis atsigavus, toks nestumas turi daug didesne rizika... man juk pradzioj ir nesivystanciu gasdino ir gresiantis persileidimas iki 15 sav buvo.. nezinau, ir dabar kai suzinojau kad stafilokoka parsiveziau... aisku, butu daugiau laiko praeje butu islende issigydzius buciau... o dabar net nezinojau.

viskas bus gerai ajuka. aukstin galva, liko nedauk. jau toj suposi savo leliu. o ka laukiat?

tikiuosi



tiesa, jetau, juk jai liko tik vos savaitė.... nerealiai

pagalvok apie tai labai - reikia pasiruošti laiko, reikia laiko skausmui aprimti - neskubėt - manau dauguma man pritartų


Mano vyras būtų tokią gydytoją sumūrijęs į sieną.... Moterys, kaip jūs apsikenčiat???? nejau jūs nežinote savo teisių ir gydytojų pareigų??? elementariios pagarbos ir kitų dalykų????
kaip jūs taip leidžiat????? vyrai PRIVALO būti gimdyme OT DO ir ne kitaip. Nebent to nenori moteris arba susitaria kitaip, bet tik su vyru. Gydytojui būsimų tėvų sprendimas turi būti šventas, jei tai nesikerta su gyvybės klausimais...

baikit - nekraupinkit manęs.
Ir AK požiūris visai ne toks, kaip atrodo. Niekas ten nerėkia, o jei ir užrėks - pastatyt į vietą galima, galima reikalaut kito gydytojo - juk gimdyvė ligoninėj praleidžia ilgokai, o pagimdo per kelias valandas - per tą laiką ji gali tiek kalbėt, tiek reikšti nuomonę, pasitenkinimą ar ne ir tttt/

kazkaip jus mane nugesinot, net rankos nusileido, gal jus ir teisios, reikia laiko. tik vat bijau kad laikas nora gali nusinest, ir nebesirisiu.

po netekties ir aš norėjau labai ir kuo greičiau, bet tik dabar žinau, kad jei būčiau patojus, būčią tą tuštumą užpildžius kitu, žinau, kad būčiau jį laikius kitu - netektu ir tai kitam vaikeliui būtų blogiau. Tik dabar, kai praėjo metai ir du mėnesiai, galiu drąsiai teigt, kad jau noriu vaikelio, aš jau atgedėjau, išgyvenau begalinį skausmą, kančią tuštumą, bemieges ašarotas naktis ir tttttt ir dabar kartais užeina sunkumas, prisimenu jį man atrodo visada, bet jau kitaip, jau išgedėta, susitaikyta, kitaip jaučiuosi, šypsausi, juokiuosi, ir žinau, kad dabar vėl lauksiu leliuko, bet tikrai nekompensuosiu netekties.
Tu dar čia man rodos nesilankei, bet paskaityk Ajukos žinutes, kaip jai buvo be proto sunku pirmais mėnesiais, kai tik pastojo - kaukė žmogus - praėjo laikas ir nėštumo ir gedėjimo ir jau gerai viskas - bet po kiek laiko.....
Taigi Bim, Jūsų teisė spręsti, aš galiu tik patarti draugiškai, kaip likimo draugė, tiesiog dar luktelt, atkentėt, atgedėt.

Nebijok, gal dabar nusigesinai, mane irgi gesino, kai po netekties kliedėjau. Tai normalu. ZDabar nusigesinsi, užsinorėsi po metų galbūt, bus kitokia mąstysena, skausmas kitoks, neverksi tiek ištisai ir bus lengviau lauktis, ne taip bijosi, ramesnė būsi ir ttttt.
O ryžtis - ryšies tiek, kiek tau svarbus leliukas. Jei nori dabar - norėsi ir po metų. Jie prabėgs labai greit. Labai.......
Man kartais dar būna dienų, atrodo kad vaikelis mano mirė prieš savaitę, o jau metai ir du mėnesiai......
palauk - laikas apgydys ir bus lengviau.... nepriimsi tokių spontaniškų veiksmų, juk galva dar persmelkta skausmo, bet vėlgi - tai tik rekomendacija.... kartais netgi gal kam nors to ir reiktų....
Reikia ramiai apmąstyt tą žingsnį vardant kito vaikelio, vardan jo ramybės, kad nebūtų perdėto aikčiojimo, nes vėlgi tai kenkia vaikui....

jetau, išsiplėčiau, prirašiau tą patį per tą patį - bet kągi - šis skyriukas mums ir skirtas išsikalbėti..... Tiesiog - sory kad tiek daug

[quote=STT,2008 02 05, 23:14]
po netekties ir aš norėjau labai ir kuo greičiau, bet tik dabar žinau, kad jei būčiau patojus, būčią tą tuštumą užpildžius kitu, žinau, kad būčiau jį laikius kitu - netektu ir tai kitam vaikeliui būtų blogiau. Tik dabar, kai praėjo metai ir du mėnesiai, galiu drąsiai teigt, kad jau noriu vaikelio, aš jau atgedėjau, išgyvenau begalinį skausmą, kančią tuštumą, bemieges ašarotas naktis ir tttttt ir dabar kartais užeina sunkumas, prisimenu jį man atrodo visada, bet jau kitaip, jau išgedėta, susitaikyta, kitaip jaučiuosi, šypsausi, juokiuosi, ir žinau, kad dabar vėl lauksiu leliuko, bet tikrai nekompensuosiu netekties.
Tu dar čia man rodos nesilankei, bet paskaityk Ajukos žinutes, kaip jai buvo be proto sunku pirmais mėnesiais, kai tik pastojo - kaukė žmogus - praėjo laikas ir nėštumo ir gedėjimo ir jau gerai viskas - bet po kiek laiko.....
Taigi Bim, Jūsų teisė spręsti, aš galiu tik patarti draugiškai, kaip likimo draugė, tiesiog dar luktelt, atkentėt, atgedėt.

Nebijok, gal dabar nusigesinai, mane irgi gesino, kai po netekties kliedėjau. Tai normalu. ZDabar nusigesinsi, užsinorėsi po metų galbūt, bus kitokia mąstysena, skausmas kitoks, neverksi tiek ištisai ir bus lengviau lauktis, ne taip bijosi, ramesnė būsi ir ttttt.
O ryžtis - ryšies tiek, kiek tau svarbus leliukas. Jei nori dabar - norėsi ir po metų. Jie prabėgs labai greit. Labai.......
Man kartais dar būna dienų, atrodo kad vaikelis mano mirė prieš savaitę, o jau metai ir du mėnesiai......
palauk - laikas apgydys ir bus lengviau.... nepriimsi tokių spontaniškų veiksmų, juk galva dar persmelkta skausmo, bet vėlgi - tai tik rekomendacija.... kartais netgi gal kam nors to ir reiktų....
Reikia ramiai apmąstyt tą žingsnį vardant kito vaikelio, vardan jo ramybės, kad nebūtų perdėto aikčiojimo, nes vėlgi tai kenkia vaikui....

viska as suprantu, tesiog kartais ir reikia to nugesinimo kad dar karteli gerai viska abgalvot. o mano nemiros neks man nepakeis, ir kito vaikelio as noriu ne kaip pakaitalo o tesiok noriu leliuko. noriu turet dar viena savo dalelite!

Retai beparašau, bet vis dar seku pokalbius Aš manau kiekvienai indivudalu kada ji gali vėl pastoti. Pati pastojau lygiai po 6 mėn. kaip ir buvo pataręs gydytojas. Pats nėštumas psichologiškai buvo labai sunkus, bet net ir dabar praėjus jau dviems metams po pirmagimės tas nėštumas turbūt būtų ne ką lengvesnis. Taip skausmas susiguli, tampa kitoks, bet jis lieka. Ir ta baimė taip pat lieka. Bijojau, kai nešiojau, dabar bijau, kai jau turiu, kad nesusirgtų, kad kas neatsitiktų Svarbiausia išmokti susigyventi su skausmu ir baime, nes jie niekada nebepaliks.
Bet kokiu atveju, tikiuosi visos jūs dar turėsite kitus vaikelius ir vėl būsite laimingos

niekas, nei man mano mažiuko niekas nepakeis.... bet tam irgi reikia susivokti. Po netekties ir aš taip pat sakiau, bet dabar suprantu, kad man asmeniškai tai būtų kaip netekties užpildymas, protu suvoki, bet jausmai reikalauja užgožimo, nes skauda.....

Bim ir aš save kaltinu ir nekenčiu iki šiol, kad nepaėmiau jo ant rankų ir stipriai stipriai nepriglaudžiau, neišbučiavau..... nekontroliavau savęs, buvau pripompuota vaistų


dėkui beana, kad parašai, kad prisimeni.... tikiuosi ir aš kad mes visos greitai po truputuką apleisim šį skyriuką, kai turėsime savo nuostabiausius mažylius...

sutinku kad kiekvienai individalu, aplamai kiekvienas zmogus isgivena ir atlaiko gyvenimo smugius skirtingai. manau kad ne metai nei du baimes nenumalsins, o gal tik net dides.
o kada pastosiu bus matit, viso pirma kada gid. patars o viso antro kad pati pasijusiu fiziskai pasirosus, o visa trecia kada devulis dos!