Angelėlių mamyčių svetainė

Man irgi norejosi viska pakeisti, o kapeliuose taip pat nejauciu, kad ji ten yra ir galvojau, kad cia su manimi kazkas negerai. Man ir labai gaila vyro, tevu, nes taip ilgai laukta buvo.

aciu, ir as to noreciau tiket, bet kol kas....

Sveikutes,
as po nelaimes taip pat norejau pabegti isvaziuoti, tarsi pabegti nuo visko kas ivyko, bet mes ir i kelione buvom isvyke, kuri labai padejo ir dabar keiciam viska gyvenama vieta, paskui darba, tikiuosi, kad iki vasaros mes ivykdysim savo norus ir pakeisim viska

Sveikutės, ne visi žmonės moka užjausti, ne visi moka tinkamą žodį pasakyti, o kitą kartą ir nereikia, kad kažką sakytų, o tik pabūtų su tavimi...
Gal ir yra kokios karmos ar praėję gyvenimai, bet argi turi iš tavęs tyčiotis, žiauriai nužudyti, kad atsilygintų už tavo klaidas praėjusiame gyvenime? - nemanau. O kuo kalti maži vaikeliai, kurie net nespėja pažinti tėvų, aplinkos? - argi tai irgi jų likimas (gimti, kad numirtų?)...
Kažkodėl man taip neatrodo... Gal vaikai ir pasirenka tėvus, bet nesirenka ligų, genetinių nukrypimų ir t.t. Tai už juos padaro žmonės, užteršta jų aplinka, netinkama nėščiųjų priežiūra, per mažas informacijos kiekis - o jie tik tampa aukomis, kurios skaudžiai pakeičia mūsų gyvenimus.
Bim, suprantu kaip skauda, ir žinau, kaip sunku vaikui paaiškinti, kodėl nebėra sesutės, apie kurią taip daug kalbėta, laukta, tikėta... Mano pirmagimei buvo 5, kai netekome sesutės - klausinėjo ilgai, liūdėjo, ir nepaprastai greitai suaugo. Graudu, kai vaikystė būna tokia liūdna
HenriLuk, kaip tavo sapnai? - gal jau nustojo tave kankinti?
Aira, labai suprantamas tavo liūdesys ir susitaikymas su netektimi taip greitai neateina, reikia išmokti pasakyti "sudie" savo angelėliui, tik po to galėsi ištarti "labas" naujai gyvybei.
Kai įsijungiu kompiuterį, pirmiausiai aplankau šį skyrelį-kažkaip nuramina šie mūsų pokalbiai, džiugu, kai mūsų nepadaugėja ir labai liūdna, kai prisijungia dar viena mamytė su savo angelėliu. Liūdna todėl, kad dar viena šeima kenčia skausmą dėl netekto vaikelio; dėl vaikelio, netekusio galimybės pažinti pasaulį. Bet suradusios šį skyrelį mamytės nesijaučia vienos, apleistos. Gaila, kad aš jį atradau daug vėliau, o ne iškart po netekties...

Pritariu,as taip ir nemanau,tiesiog,taip man bande ikasti viena senmerge is vyro puses,mat jos manymu snargle gimdziau,tada buvau 23metu....Buvo skaudu,bet ismokau atleisti ir paleisti,is atminties.

as nemoku atleis, man mano pusbrolio zmona kai as dar laukiausiu su pirma dukrite pasake is pavido kad pas mus viskas gerai klostosi, dievas dave dievas ir atims, ir jau kai pagimdziau savo pirmagime, tai pagalvojau kad jos zodziai ne paseke manes, o dabar kai nebeturiu savo dukrites antros, supratau kad jos zodziai mane paseke. negaliu jai atleist. nekad turbut negalesiu. bet tikiu kad tokem zmonem nebus ramibes, anksciau ar vieliau dievas jai parodis jos klaidas, ir ji pasigailes. ne as turiu jai atleis o dievas. vat taip. nelenkiu jai blogo, bet...
negaliu nurimt. taip sunku. taip noriu savo pupos. myliu savo angeliuka!

Stiprybes BIM .... tiesiog stenkis negalvot apie pavydzius ir piktus zmones... jiems likimas atseikes savo...

aciu.

Mielos merginos,
Atsitiktinai radau Vaivos juostos istoriją, taip sujaudino ji.........Net perskaičiau visą šį forumą..........Mano istorija, kiek kitokia-esu patyrusi kelis persileidimus, turėjau labai sunkų nėštumą (papasakojau apie tai Vasario mėn. gimdymo istorijose), bet viskas baigėsi laimingai, nors net patys gydytojai tuo netikėjo..........Noriu palinkėti visoms jums susilaukti savo stebuklėlių. Gal tada šis skausmas šiek tiek sumažės.
Žinot, kai laukiausi savo lėliuko, mano bendradarbis irgi turėjo turėti vaikutį, jis turėjo gimti 2007 balandį -gegužę. Tačiau aš tuo metu, gulėjau su gręsenčiu persileidimu ligoninėje. Vėliau sužinojau, jog jo vaikutis mirė. Jis išėjo iš darbo ir nieko apie jį nežinau, nors savo laiku bendravom. Gal čia pas jus yra ta mamytė?
Jie gyveno Vilniuje, Žirmūnuose. Labai norėčiau juos susirasti. Tėčio vardas Andrius, o mamytės deja-nežinau.
Gal jūs žinote tokią mamytę?

As noreciau pritarti Giedrei. Pirmagimi suneli palaidojau ir medikai buvo bejegiai paaiskinti kodel tai ivyko (sunelis turejo su gyvybe nesuderinamu patalogiju). Isgyvenome su vyru sunkiai. Po pusmecio vel pradejau lauktis. Mums gime dukrele. Ja labai dziaugiames. Labai didelis paradoksas, bet sunaus mirtis pazadino gyvenimui, leido suprasti, pervertinti daugeli dalyku. Atrodo, prisijaukinau mirti, ne taip jos bijau. Esu tikinti, tad labai tikiuosi kada nors dar susitikti savo pirmagimi.

Keista, bet po sunelio netekties man mirtis pasidare irgi nebaisi, ko anksciau isvis negalejau pagalvoti, manes dabar tiesiog nenustebina ir baisiausios nelaimes, as pradejau i viska salciau reaguoti, nors anksciau buvau labai jautri. Z mogu uzgrudina tokie dalykai ir net labai pakeicia

ir as abeingiasne ir saltesne pasidariau, nor seip jautrole.