Įkraunama...
Įkraunama...

Angelėlių mamyčių svetainė

QUOTE(AIRA @ 2008 02 27, 11:49)
Labutis 4u.gif
Aš iš kart po nelaimės tai norėjau iš darbo išeiti, iš šalies išvažiuoti, bėgti kažkur toli toli.. Paskui suvoki, kad nuo to kas atsitiko nepabėgsi niekur, taigi pradėjau mokytis su tuo skausmu gyventi ir rodos visai pavyko. Žinot kai verkiu, jaučiu kad verkiu gailėdama savęs, vyro, dukrytės kuri taip laukė brolio, tėvų kurie taip skaudžiai viską išgyvena, bet sūnelio gailėtis neišeina, tiesiog žinau kad jam viskas labai gerai, ten aukštai. Jį ten visi myli, globoja ir jis ten laimingas smile.gif Ir kai važiuojam į kapines, ten savo sūnelio nejaučiu, visur jis yra, tik ne ten..


Man irgi norejosi viska pakeisti, o kapeliuose taip pat nejauciu, kad ji ten yra ir galvojau, kad cia su manimi kazkas negerai. Man ir labai gaila vyro, tevu, nes taip ilgai laukta buvo.
Atsakyti
QUOTE(HenriLuk @ 2008 02 27, 14:10)
Prisiminiau kokias klaikias mintis buvau isgirdusi po laidotuviu,zodziu atseit as elgiausi netinkamai,dievas bande mane per nesekmes keisti,bet tipo as nesikeiciau...Tad sudave smugi pokurio atseit zmogus susimastai kad netaip gyveni...
O kai as paklausiau kodel tos alkoholikes,narkomanes meto aikus po svieta,kankina juos....Man atsake,vaikas ateidamas pats pasirenka tevus,tipo prie ko cia ta motina.... doh.gif Ir aplamai man atsidare zandikaulis,kai buo pasakyta,kad zmogus yra nuskriaudziamas,nuzudomas ir taip toliau uz savo blogus darbus praeitam gyvenime...Tipo niekas veltui nevyksta...
Nepykit cia ne mano mintis,tiesiog prisiminiau,buvusi dialoga...
BIM viskas bus Jums gerai,to linkiu ir tuom tikiu thumbup.gif  thumbup.gif  thumbup.gif

aciu, ir as to noreciau tiket, bet kol kas.... verysad.gif
Atsakyti
QUOTE(AIRA @ 2008 02 27, 12:49)
Labutis 4u.gif

Aš iš kart po nelaimės tai norėjau iš darbo išeiti, iš šalies išvažiuoti, bėgti kažkur toli toli.. Paskui suvoki, kad nuo to kas atsitiko nepabėgsi niekur, taigi pradėjau mokytis su tuo skausmu gyventi ir rodos visai pavyko. Žinot kai verkiu, jaučiu kad verkiu gailėdama savęs, vyro, dukrytės kuri taip laukė brolio, tėvų kurie taip skaudžiai viską išgyvena, bet sūnelio gailėtis neišeina, tiesiog žinau kad jam viskas labai gerai, ten aukštai. Jį ten visi myli, globoja ir jis ten laimingas smile.gif Ir kai važiuojam į kapines, ten savo sūnelio nejaučiu, visur jis yra, tik ne ten..



Sveikutes,
as po nelaimes taip pat norejau pabegti isvaziuoti, tarsi pabegti nuo visko kas ivyko, bet mes ir i kelione buvom isvyke, kuri labai padejo ir dabar keiciam viska gyvenama vieta, paskui darba, tikiuosi, kad iki vasaros mes ivykdysim savo norus ir pakeisim viska rolleyes.gif
Atsakyti
Sveikutės, ne visi žmonės moka užjausti, ne visi moka tinkamą žodį pasakyti, o kitą kartą ir nereikia, kad kažką sakytų, o tik pabūtų su tavimi...
Gal ir yra kokios karmos ar praėję gyvenimai, bet argi turi iš tavęs tyčiotis, žiauriai nužudyti, kad atsilygintų už tavo klaidas praėjusiame gyvenime? - nemanau. O kuo kalti maži vaikeliai, kurie net nespėja pažinti tėvų, aplinkos? - argi tai irgi jų likimas (gimti, kad numirtų?)...
Kažkodėl man taip neatrodo... Gal vaikai ir pasirenka tėvus, bet nesirenka ligų, genetinių nukrypimų ir t.t. Tai už juos padaro žmonės, užteršta jų aplinka, netinkama nėščiųjų priežiūra, per mažas informacijos kiekis - o jie tik tampa aukomis, kurios skaudžiai pakeičia mūsų gyvenimus.
Bim, suprantu kaip skauda, ir žinau, kaip sunku vaikui paaiškinti, kodėl nebėra sesutės, apie kurią taip daug kalbėta, laukta, tikėta... Mano pirmagimei buvo 5, kai netekome sesutės - klausinėjo ilgai, liūdėjo, ir nepaprastai greitai suaugo. Graudu, kai vaikystė būna tokia liūdna verysad.gif
HenriLuk, kaip tavo sapnai? - gal jau nustojo tave kankinti?
Aira, labai suprantamas tavo liūdesys ir susitaikymas su netektimi taip greitai neateina, reikia išmokti pasakyti "sudie" savo angelėliui, tik po to galėsi ištarti "labas" naujai gyvybei.
Kai įsijungiu kompiuterį, pirmiausiai aplankau šį skyrelį-kažkaip nuramina šie mūsų pokalbiai, džiugu, kai mūsų nepadaugėja ir labai liūdna, kai prisijungia dar viena mamytė su savo angelėliu. Liūdna todėl, kad dar viena šeima kenčia skausmą dėl netekto vaikelio; dėl vaikelio, netekusio galimybės pažinti pasaulį. Bet suradusios šį skyrelį mamytės nesijaučia vienos, apleistos. Gaila, kad aš jį atradau daug vėliau, o ne iškart po netekties...
Atsakyti
QUOTE(rencė @ 2008 02 27, 14:20)
Sveikutės, ne visi žmonės moka užjausti, ne visi moka tinkamą žodį pasakyti, o kitą kartą ir nereikia, kad kažką sakytų, o tik pabūtų su tavimi...
Gal ir yra kokios karmos ar praėję gyvenimai, bet argi turi iš tavęs tyčiotis, žiauriai nužudyti, kad atsilygintų už tavo klaidas praėjusiame gyvenime? - nemanau. O kuo kalti maži vaikeliai, kurie net nespėja pažinti tėvų, aplinkos? - argi tai irgi jų likimas (gimti, kad numirtų?)...
Kažkodėl man taip neatrodo... Gal vaikai ir pasirenka tėvus, bet nesirenka ligų, genetinių nukrypimų ir t.t. Tai už juos padaro žmonės, užteršta jų aplinka, netinkama nėščiųjų priežiūra, per mažas informacijos kiekis - o jie tik tampa aukomis, kurios skaudžiai pakeičia mūsų gyvenimus.
Bim, suprantu kaip skauda, ir žinau, kaip sunku vaikui paaiškinti, kodėl nebėra sesutės, apie kurią taip daug kalbėta, laukta, tikėta... Mano pirmagimei buvo 5, kai netekome sesutės - klausinėjo ilgai, liūdėjo, ir nepaprastai greitai suaugo. Graudu, kai vaikystė būna tokia liūdna verysad.gif
HenriLuk, kaip tavo sapnai? - gal jau nustojo tave kankinti?
Aira, labai suprantamas tavo liūdesys ir susitaikymas su netektimi taip greitai neateina, reikia išmokti pasakyti "sudie" savo angelėliui, tik po to galėsi ištarti "labas" naujai gyvybei.
Kai įsijungiu kompiuterį, pirmiausiai aplankau šį skyrelį-kažkaip nuramina šie mūsų pokalbiai, džiugu, kai mūsų nepadaugėja ir labai liūdna, kai prisijungia dar viena mamytė su savo angelėliu. Liūdna todėl, kad dar viena šeima kenčia skausmą dėl netekto vaikelio; dėl vaikelio, netekusio galimybės pažinti pasaulį. Bet suradusios šį skyrelį mamytės nesijaučia vienos, apleistos. Gaila, kad aš jį atradau daug vėliau, o ne iškart po netekties...

Pritariu,as taip ir nemanau,tiesiog,taip man bande ikasti viena senmerge is vyro puses,mat jos manymu snargle gimdziau,tada buvau 23metu....Buvo skaudu,bet ismokau atleisti ir paleisti,is atminties.
Atsakyti
QUOTE(HenriLuk @ 2008 02 27, 17:35)
Pritariu,as taip ir nemanau,tiesiog,taip man bande ikasti viena senmerge is vyro puses,mat jos manymu snargle gimdziau,tada buvau 23metu....Buvo skaudu,bet ismokau atleisti ir paleisti,is atminties.

as nemoku atleis, man mano pusbrolio zmona kai as dar laukiausiu su pirma dukrite pasake is pavido kad pas mus viskas gerai klostosi, dievas dave dievas ir atims, ir jau kai pagimdziau savo pirmagime, tai pagalvojau kad jos zodziai ne paseke manes, o dabar kai nebeturiu savo dukrites antros, supratau kad jos zodziai mane paseke. negaliu jai atleist. nekad turbut negalesiu. bet tikiu kad tokem zmonem nebus ramibes, anksciau ar vieliau dievas jai parodis jos klaidas, ir ji pasigailes. ne as turiu jai atleis o dievas. vat taip. nelenkiu jai blogo, bet...
negaliu nurimt. taip sunku. taip noriu savo pupos. myliu savo angeliuka! verysad.gif
Atsakyti
Stiprybes BIM .... tiesiog stenkis negalvot apie pavydzius ir piktus zmones... jiems likimas atseikes savo...
Atsakyti
QUOTE(Domke @ 2008 02 29, 22:20)
Stiprybes BIM ....  tiesiog stenkis negalvot apie pavydzius ir piktus zmones...  jiems likimas atseikes savo...

aciu.
Atsakyti
Mielos merginos,
Atsitiktinai radau Vaivos juostos istoriją, taip sujaudino ji.........Net perskaičiau visą šį forumą..........Mano istorija, kiek kitokia-esu patyrusi kelis persileidimus, turėjau labai sunkų nėštumą (papasakojau apie tai Vasario mėn. gimdymo istorijose), bet viskas baigėsi laimingai, nors net patys gydytojai tuo netikėjo..........Noriu palinkėti visoms jums susilaukti savo stebuklėlių. Gal tada šis skausmas šiek tiek sumažės.
Žinot, kai laukiausi savo lėliuko, mano bendradarbis irgi turėjo turėti vaikutį, jis turėjo gimti 2007 balandį -gegužę. Tačiau aš tuo metu, gulėjau su gręsenčiu persileidimu ligoninėje. Vėliau sužinojau, jog jo vaikutis mirė. Jis išėjo iš darbo ir nieko apie jį nežinau, nors savo laiku bendravom. Gal čia pas jus yra ta mamytė?
Jie gyveno Vilniuje, Žirmūnuose. Labai norėčiau juos susirasti. Tėčio vardas Andrius, o mamytės deja-nežinau.
Gal jūs žinote tokią mamytę?
Atsakyti
QUOTE(Giedre.vs @ 2008 03 02, 00:05)
Mielos merginos,
Atsitiktinai radau Vaivos juostos istoriją, taip sujaudino ji.........Net perskaičiau visą šį forumą..........Mano istorija, kiek kitokia-esu patyrusi kelis persileidimus, turėjau labai sunkų nėštumą (papasakojau apie tai Vasario mėn. gimdymo istorijose), bet viskas baigėsi laimingai, nors net patys gydytojai tuo netikėjo..........Noriu palinkėti visoms jums susilaukti savo stebuklėlių. Gal tada šis skausmas šiek tiek sumažės.
Žinot, kai laukiausi savo lėliuko, mano bendradarbis irgi turėjo turėti vaikutį, jis turėjo gimti 2007 balandį -gegužę. Tačiau aš tuo metu, gulėjau su gręsenčiu persileidimu ligoninėje. Vėliau sužinojau, jog jo vaikutis mirė. Jis išėjo iš darbo ir nieko apie jį nežinau, nors savo laiku bendravom. Gal čia pas jus yra ta mamytė?
Jie gyveno Vilniuje, Žirmūnuose. Labai norėčiau juos susirasti. Tėčio vardas Andrius, o mamytės deja-nežinau.
Gal jūs žinote tokią mamytę?

As noreciau pritarti Giedrei. Pirmagimi suneli palaidojau ir medikai buvo bejegiai paaiskinti kodel tai ivyko (sunelis turejo su gyvybe nesuderinamu patalogiju). Isgyvenome su vyru sunkiai. Po pusmecio vel pradejau lauktis. Mums gime dukrele. Ja labai dziaugiames. Labai didelis paradoksas, bet sunaus mirtis pazadino gyvenimui, leido suprasti, pervertinti daugeli dalyku. Atrodo, prisijaukinau mirti, ne taip jos bijau. Esu tikinti, tad labai tikiuosi kada nors dar susitikti savo pirmagimi.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Igniene: 02 kovo 2008 - 00:50
QUOTE(Igniene @ 2008 03 02, 01:40)
As noreciau pritarti Giedrei. Pirmagimi suneli palaidojau ir medikai buvo bejegiai paaiskinti kodel tai ivyko (sunelis turejo su gyvybe nesuderinamu patalogiju). Isgyvenome su vyru sunkiai. Po pusmecio vel pradejau lauktis. Mums gime dukrele. Ja labai dziaugiames. Labai didelis paradoksas, bet sunaus mirtis pazadino gyvenimui, leido suprasti, pervertinti daugeli dalyku. Atrodo, prisijaukinau mirti, ne taip jos bijau. Esu tikinti, tad labai tikiuosi kada nors dar susitikti savo pirmagimi.



Keista, bet po sunelio netekties man mirtis pasidare irgi nebaisi, ko anksciau isvis negalejau pagalvoti, manes dabar tiesiog nenustebina ir baisiausios nelaimes, as pradejau i viska salciau reaguoti, nors anksciau buvau labai jautri. blink.gif Z unsure.gif mogu uzgrudina tokie dalykai ir net labai pakeicia mirksiukas.gif
Atsakyti
QUOTE(Laura6 @ 2008 03 02, 14:20)
Keista, bet po sunelio netekties man mirtis pasidare irgi nebaisi, ko anksciau isvis negalejau pagalvoti, manes dabar tiesiog nenustebina ir baisiausios nelaimes, as pradejau i viska salciau reaguoti, nors anksciau buvau labai jautri.  blink.gif Z unsure.gif mogu uzgrudina tokie dalykai ir net labai pakeicia  mirksiukas.gif

ir as abeingiasne ir saltesne pasidariau, nor seip jautrole.
Atsakyti