QUOTE(vytenė @ 2008 03 03, 17:23)
Oi, mielosios mamytės... Netyčia visai užsukau į tą temą ir sėdžiu dabar apsiašarojusi... Stiprybės Jums... Nė vienas nežinom, kada reiks išeiti ir atsisveikinti su brangiais žmonėmis, bet vaikučių netektis turbūt yra pati skaudžiausia, pati baisiaiusia... Išgyveni tą skausmą, kažkiek užsimiršta, nebebūna taip skaudu, bet širdyje lieka amžinai... belieka tik tikėjimas, Jūsų vaikučiai yra šalia ir saugo Jus, besisupdami ant purių, gražių debesų...
"Aš ateisiu, Mama, tyliai pas Tave,
Kaip ateina po nakties diena,
Apsigaubusi tankiu rūku
Aš ateisiu, kad pabūtume kartu...
Galbūt ašarų Tavų nušluostyt neis
Ir prisiglausti, apkabinti man neleis,
Aš pabūsiu Angelu Tavu
Ir pasaugosiu Tave iš debesų..."
Nerealios eiles
Papildyta:
Kaip as ilgiuosi sunaus, ir galvoju nejaugi dar likusi visa gyvenyma, koki 40 metu as jo taip ir ilgesiuos, gyvens tas skausmas sirdy
[/quote]
Zinai sigute, manau butu neteisinga pamirsti kas mum ivyko musu gyvenime, tai buvo musu kraujas ir kunas, kuri mes po savo sirdele nesiojom, kuri taip jautem ir mylejom, gal but tas skausmas mum sumazes, bet mes visada apie tai prisiminsim kol gyvensim ir visada ilgesimes ir galvosim, o jam jau butu buve tiek metu, jis jau butu toks ir toks............... siaubas jau ir apsiverkiau...........