Įispareigojau darbdaviau grįžti į darbą, kai mažyliui sueis pusė metų. Vaiką auginu viena, todėl nemoralizuokit kokia esu beširdė ir išeinu taip anksti dirbti - ir finansai spaudžia ir darbe tokia situacija, kad rinktis negaliu.
Labai bijau tokį mažą palikti auklei, tuo labiau, kad nepažįstu jokios geros tetos, o paskaičius juodąjį sąrašą plaukai šiaušiasi. Taigi, mastau kaip padaryti - ar ieškoti auklės ar iki metukų prašyti močiūtės (mano mamos) pagalbos.
Mama gyvena kaime, apie 60km nuo Vilniaus, vadinasi vaiką matysiu tik savaitgaliais ir gal vieną kitą dieną galėsiu nuvažiuoti ir vidury savaitės. Kai pagalvoju, tai tikrai tie 6-7 šimtai mamai labai praverstų.
Variantas, kad mama atvažiuotų pas mane į Vilnių atkrenta.
Taigi, dilema: ar ištversiu gerą pusmetį matydama savo mažyli tik savaitgaliais, bet jis bus rūpestingai prižiūrėtas, lavinamas (mama 17 metų išdirbo lopšelinukų auklėtoja); ar patikėti jį auklei iš gatvės ir nuolat abejoti ar viskas gerai, o kas bus kai ji susirgs ir t.t.?
As patarciau rinktis aukle, nes vaika matyt tik savaitgaliais manau sunkiai istvertum. Kaip tik siuo laikotarpiu mano vyras buvo isvykes, o kai jis grizo po 4 men, vaikas jo nepripazino, bet kaip sakoma vyras yra vyras, o mama yra mama. Aisku gaila, kad tavo mama negali atvaziuot, bet tu daugiau pinigu isleisi vazinedama( manau ne tik savaitgaliais) pas mama, negu kainuotu aukle.
Bet siaip pati turetum spresti kaip tau finansiskai labiau apsimoka, nes kiek zinau Vilniaus aukles brangininkes. Tad sekmes renkantis
Bet siaip pati turetum spresti kaip tau finansiskai labiau apsimoka, nes kiek zinau Vilniaus aukles brangininkes. Tad sekmes renkantis
Aisku, geriausias variantas, kad mama pas tave atvaziuotu, bet jei sakai, kad taip neiseina, tai tada jau geriau ieskotis aukles. O kokiam rajone gyveni, gal galesiu kuo padet, paklausinet, gal kas zino gera moteriske?
Gyvenu Pašilaičiuose. Reikės nuo liepos mėn.
Aš net negalvodama vežčiau mamai 
Tokį kūdikėlį galima patikėt tik savam žmogui, o juo labiau mama su vaikais dirbus, tai tikrai susitvarkys. Aišku sunku nematyti vaiko, bet širdelė bus rami, kad dažiūrėtas, sotus, mylimas 
O dėl to, kad atpras, tai kiek tėvelių dirba taip, kad tik savaitgaliais ir jau miegančius mato savo vaikučius ir vis tiek jie būna tie vieninteliai, mylimiausi.
gyvenimas negailestingas, kartais tenka rinktis labai skaudžiai
Priimk teisingą sprendimą ir sau, ir savo vaikui 
Tokį kūdikėlį galima patikėt tik savam žmogui, o juo labiau mama su vaikais dirbus, tai tikrai susitvarkys. Aišku sunku nematyti vaiko, bet širdelė bus rami, kad dažiūrėtas, sotus, mylimas O dėl to, kad atpras, tai kiek tėvelių dirba taip, kad tik savaitgaliais ir jau miegančius mato savo vaikučius ir vis tiek jie būna tie vieninteliai, mylimiausi.gyvenimas negailestingas, kartais tenka rinktis labai skaudžiai
Priimk teisingą sprendimą ir sau, ir savo vaikui
As rinkciausi aukle.Suprantu, kad galvodama apie tai, kad vaika ziures mociute, tikiesi, kad tavo mazius bus saugus, pamaitintas, pamyluotas, bet pagalvok apie tai, kaip jausiesi matydama savo maziuka tik savaitgaliais, apie jo pasiekimus suzinodama is pasakojimu ir tt.Pati isejau i darba anksti, kai mano zuikis tik perlipo penkis menesius, todel man labai gerai pazistamas tas nerimas, ar jam viskas gerai, skubejimas namo, pasiilgimas, baime, kad prarasiu rysi su vaiku ir tt.Nezinau, kaip buciau isgyvenusi ta laikotarpi, negaledama kasdien apkabinti ir prisiglausti prie savo mazucio. Zodziu pakelciau ant koju visus pazistamus, pratestuociau 50 aukliu, bet kasdien matyciau savo vaika.
Bet tai tik patarimai is mano patirties, o tu pasirinksi jums abiems- tavo ir tavo maziukui tinkama iseiti. Semes
Bet tai tik patarimai is mano patirties, o tu pasirinksi jums abiems- tavo ir tavo maziukui tinkama iseiti. Semes
Jei pačiai nebus sunku toooks išsiskyrimas su vaikučiu, rinkis mamą. Kai kūdikėlis paaugs, o pati rasi patikimą auklę, galėsi jai palikti.
As rinkciausi aukle.Ja nelengva rasti, bet imanoma.Vaikas savo mama Ypac tokio amziaus turi matyti kasdien.Mama vaika taip pat.Kada tau ita darba reikia?Girdejau pletkus,kad viena pazistama paleidzia aukle nuo balandzio men. vidurio .Ji gyvena seskineje.Parasyk konkreciau kiek dirbsi , kokie pageidavimai galesiu paklausti.
QUOTE(Munė @ 2005 03 12, 18:50)
Gyvenu Pašilaičiuose. Reikės nuo liepos mėn.
Gaila, ten nieko nezinau
Sekmes ieskant, tuo labiau kad turi gera laiko tarpa
QUOTE(Laisvė @ 2005 03 12, 20:25)
Jei pačiai nebus sunku toooks išsiskyrimas su vaikučiu, rinkis mamą. Kai kūdikėlis paaugs, o pati rasi patikimą auklę, galėsi jai palikti.
dar sykį kategoriškai noriu paprieštarauti tokiems siūlymams. Sakau tai iš savo patirties.
Kai mano sūnui buvo pusantrų metų (prašau atkreipti dėmesį, pusantrų metų, o ne pusmetis), aš susiradau darbą parduotuvėje. Reikėdavo dirbti kas antrą savaitę. Sykį savaitei vaiką palikau kaime pas vyrą (jis tuo metu nedirbo). Kai atvažiavau jo pasiimti, vaikas pas mane net nėjo, klykė, vos ti ištiesiau į jį rankas (neprisileisdavo svetimų žmonių, o aš tokia jam tapau lygiai per savaitę). Tada verkėm abu - jis iš baimės, aš iš sielvarto.
Tokį pat "eksperimentą" padariau ir su dukra. Auklė mano buvo iš Elelktrėnų. Darbo savaitę nuo pirmadienio iki penktadienio, kai žiūrėdavo mano vaiką, ji gyvendavo pas dukrą Vilniuje. Bet sykį labai prašėsi vaiką pasiimti savaitei į Elektrėnus, kažkokių reiklaų turėjo. Kadangi auklė buvo superinė ir aš jalabai pasitikėjau, daviau jai savo vaiką išsivežti. Kai atvažiavau pasiimti, vėl teko iš naujo prisijaukinti savo dukrą. Nors ji nebuvo tokia baikšti kaip sūnus, bet vis tiek iš pradžių dar slėpėsi už auklės sijono. Turėčiau pridurti, kad Junetai tada buvo vos metukai - vėlgi daugiau nei pusmetis.
Tai va, savo nuomonę parašiau, išvadas daryti jums, nes aš jau padariau - jokiu būdu neišvežti vaiko močiutei pusmečiui. Vaikas gal ir bus patikimose rankose, bet ar tai geriau psichologiškai ir emociškai, labai abejoju. jei temos autorė netiki, lai padaro eksperimentą bent savaitei. Pakauks kruvinom ašarom ir mygom susiras auklę.
Aš kategoriška šiuo klausimu.
Aš galiu pasisakyti iš savo patirties: mane praktiškai nuo gimimo (apie 2 sav.) iki 2,5 metų augino mano bobutė (mamos mama). Kadangi atvejis tėvams buvo pakankamai sudėtingas (studentai būdami gyveno nuomojamoje "kišenėje"), tai aš augau pas savo bobute. Mama matydavau savaitgaliais, tačiau neprisimenu, ir dabar nejaučiu, kad būčiau patyrusi kokia nors trauma. Savo bobutę labai myliu, taip pačiai kaip mamą. Manyčiau, jeigu situacija tikrai sudėtinga, o juo labiau, kaip rašei, mama turi daug patirties su mažiukais - gal netaip ir baisus bus tas išsiskyrimas? Iš pirmo žvilgsnio atrodo žiauru, tačiau dar sudėtingiau pačiai blaškytis, jeigu negali pasitikėti svetimu žmogumi ir jam ramia "dūšia" palikti savo klecko. Juolab, kad dabar, turint mašiną, tie 60 km nėra tooooks didelis atstumas 
.
Taigi, nuomonė iš kitos varpinės.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo žiauru, tačiau dar sudėtingiau pačiai blaškytis, jeigu negali pasitikėti svetimu žmogumi ir jam ramia "dūšia" palikti savo klecko. Juolab, kad dabar, turint mašiną, tie 60 km nėra tooooks didelis atstumas .Taigi, nuomonė iš kitos varpinės.
