Rugpjūčio 24, 13.00 autobusas į Stambulą išvažiuoja už pusvalandžio, su sesute skubiai renkamės daiktus, apsitvarkom namus ir pavalgom, pakeliui reikia užsukt į parduotuvę, nusipirkt vandens ir kramtomos gumos juk kelyje praleisim beveik parą..
13.30 saugiai sėdime autobuse vairuotojui ir padavėjui (tas asmuo, kuris dalina kavą/arbatą ir sausainius) paaiškinama kur mes išlipsime Stambule, nes mum su turkų kalba reikalai prastoki. Jaučiu, kaip manęs netraukia i tą Bulgariją, bet ką jau padarysi... Šiek tiek gailiuos, kad patingėjau pasiparinti su popieriais. Ech..
Nieko pirmyn į nuotykius! Stambule turime būti 19.30, ten mus pasitiks draugas, nueisim pavalgyt ir 22.30 sėsim į autobusą važiuojantį į Sofiją. Būtų smagu, kad viskas būtų taip paprastai ir vykę... 
14.30 jau noriu skųstis sesei, kaip užkniso man tos kelionės, kaip nusibodo jau sėdėt šitam autobuse per karštį.. Pasiskųst nespėjau.. Autobuso prietaisų skydelyje užsidegė raudona lemputė ir pasigirdo šlykštus pyyyyyyyyyyyyyyyyyp!. Sustojom.. Visi išlipo iš autobuso.. Aišku vairuotojas ir padavėjas visiem maloniai paaiškino, kad autobusas sugedo, bet už pusvalandžio jau važiuosim. Aišku paaiškino turkiškai... Puoliau skambinti draugui.. Pakalbėjome kokias 3 minutes ir baigėsi telefono sąskaitoj pinigai, papildyti gali tik tėvai... Kuriem prisiskambinti į Lietuvą irgi negaliu, draugas negali paskambinti man, nes už priimtą skambutį irgi reikia mokėti. Visi keleiviai eina į kavinę už kokiu 300 metrų. Liekam autobuse skaityti knygų.. Visai susinervinu, kad negaliu išsiųst SMS.. Imu 20 lyrų (smulkiau neturim) ir einu pas žmones su klausimu, ar kas kalba angliškai... Prisitato vienas bičas ir duoda paskambint pinigų nepaima. Tik jo žmona į mane kažkaip kreivai šnairuoja.. Draugas daro viską ką gali kompanija pasako, kad autobusas pajudės už 20 minučių. Vairuotojas ir padavėjas laksto murzini iki ausų iš jų gražių spindinčių baltų marškinių nieko nelikę.. Pro šalį važiuojantys autobusai pypsi.. Geriau jau pavežtumėt... pagalvojam ir pasikeikiam, kam rinkomės šitą autobusų kompaniją. Žodžiu, pasirodo meistras, sutvarko autobusą, bet tikrai ne per pusvalandį o maždaug per dvi - tris valandas... Pajudam.. Vairuotojas jau žino, kad mes skubam į kitą autobusą ir mane patikina, kad pusę 9 jau būsim Stambule (tiek turkiškai dar moku). Nusiraminam ir vėl keliaujam. Pakeliui sesutė meldžiasi beveik, nes mato, kokiu greičiu lekia vairuotojas, o aš ją raminu, kad jis žino ką daro. Autobusas įvažiuoja į keltą apie septintą valandą. Išlipam pasidairyt, pakvėpuot grynu oru ir aišku, kadangi esam vienos tampam susidomėjimo objektu. Nieko.. Jau pripratom. Atvažiuojam į Stambulą tikliai nežinau kelintą valandą, bet matau, kad dar į autobusą spėsim. Tuo metu Bandırmoj telefonu draugas iš kompanijos išreikalauja mums bilieto į Sofiją, jei mes į savo 22.30 nespėsim, nes jų autobusas išvažiuoja 23 valandą, beje iš pradžių autobuse nėra vietos, bet po kelių parėkavimų vietos atsiranda (gal ką dėl mūsų išmetė..
). O mes skinamės kelią per Stambulo kamščius.. Mums lipti pagrindinėje autobusų stotyje, o jie dar dvi ar tris stoteles mažytes turi.. Aš beveik pražilau iš nervų, laikrody skylę išžiūrėjau.. Vairuotojas jau gavęs galvon, man duoda paskambint iš savo telefono.. Pasirodo, jau visas autobusas in contact su mano brangiuoju (bičas, kuris mokėjo angliškai ir jo žmona vis pranešdavo brangiajam kas vyksta, o kas 15 minučių vairuotojui skambina kitas draugas, kuris laukia mūsų Stambulo autobusų stoty). Biškį susigėstu, bet vis dar pergyvenu.. 
22.00 Stambulo autobusų stotis... Ufff... Dar 30 minučių! Bet kur mūsų draugas? Jo niekur nematyti.. Prieina tas bičas, kuris vienintelis per visą autobusą moka angliškai ir pasisiūlo mus palydėt iki ofiso, tos kompanijos, su kuria turim važiuot i Sofiją.. Tik deja.. Aš tos kompanijos pavadinimo tikrai neatsimenu. Ech... Einam iki METRO ofiso.. O to bičo žmona ir klausia ar šnekam rusiškai. Sakom šnekam!. Tada paaiškėja, kad ji iš Turkmenistano, tada suprantu, kad ji nešnairavo į mane, bet įtarė, kad mes lyg ir savos. Jie puikiai žino, kur ta Lietuva sako, kad ir sovietiniais laikais jie laikė mus europiečiais. Paplepam, kol mus suranda mus turėjęs pasitikti prie autobuso draugas.. Ai, jau niekas nebesvarbu.. Tiesiog prasilenkėm! Atsisveikindami apsikabinam su katik surastais draugais..
Einam greit i savo autobusų ofisą, nes reikia atsiimti rezervuotus bilietus. Ten toks vaizdelis: du amerikiečiai turėjo kažkokių problemų su savo banko kortelėm ir bando kalbinti policininkus. Amerikiečiai klausia policininkų English?. Policininkai nusijuokia.. What english? Turkish! ir nueina. Žodžiu, visiški kiaulės nacionalistai.. 22.30 susuktais nuo nervų skrandžiais sėdim autobuse į Sofiją, beje pilną baisių bulgarų.. Ir noras dar kartą atšoka važiuoti ten. Gaunam vandens, vėliau kavos ir keksiuką.. Važiuojam ir ilsinam savo nervus.. Viskas ok! Tik padavėja nekalba anliškai tik bulgariškai ir turkiškai.. Bando apsimest, kad moka, bet jai žiauriai nesiseka. Privažiuojam TR BG pasienį. Kikenam Ten kur baigiasi trečiosios šalys ir prasideda ES.. Ilgokai prastovime autobusų eilėj.. Bet pateikiam pasus, gaunam antspaudus.. Kuriuos patikrina dar kelis kartus ir mes jau beveik Bulgarijoj. Prie Bulgarijos pasų tikrinimo posto sutinkam rusaitę. Ją grąžino atgal, ji turi du pasus: Rusijos ir Moldovos.. Važiavo į Turkiją mamos aplankyt. Pasakoja, kad nuo rugpjūčio pirmos pasikeitė tvarka ir dabar atvažiuodama kažkokį lapelį turi pasiimti Turkijos ambasadoj. Lipdukų už 10 eurų jau nebeklijuoja. Hmm.. Rūta atskrido po rugpjūčio pirmos pagalvoju ir nusiraminu. O tą rusaitę paima mūsų autobusas. Atiduodam jai savo vandenį gaila merginos, o ir pačios pakankamai turim..
Pravažiavus sieną su užrašu Wellcome to Bulgaria pasidaro tamsu tamsu, keliukas toks siauras, kad neįmanoma.. Turkas vairuotojas keičiasi su bulgaru .. Bulgaras sėda už vairo, prie jo iškart prilimpa mūsų neįkainojama padavėja. Matosi, jai jis patinka. Bet kai jis kažkam paskambina ir pasako, kad bus už dviejų valandų ir yra pavargęs ji susiraukusi dingsta autobuso gale. O per tą metą pamiegojau ir vėl pradėjau ėst savo nervų ląsteles.. Gal ir mum tvarka pasikeitė ir jei taip, kas tada?. Kai suprantu, kad užsiparinus ir sesuo visai nebegera pasidaro.. Ir įvažiuojam mes į Sofiją.. Ankstus rytas, miestas tuščias tuščias ir tikrai labai nejaukus.. Visai kaip sovietmečio Vilnius: pilkas, pastatai apgriuvę manau važiavom pro kokį nors pramoninį rajoną. Susiprantu, kad man čia visai nepatinka ir nenoriu užsilaikyt ilgiau nei planuota (iki rytojaus vakaro).. Bet kaip tik šeštadienis, o savaitgaliais ambasados nedirba.. Ir čia mano mobilus neveikia, čia išvis sako Paslauga ribojama. Išlipus iš autobuso prašau rusaitės paskambint, žadu sumokėti. Gaunu paskambinti, pinigų vėl nepaima (kokia sėkmė
..), kadangi draugas žada perskambinti kai viską sužinos apie naują sienos kirtimo tvarką, aš be ryšio, o rusaitė (striptizo šokėja by the way) jau nori eiti namo išsikeičiu pinigų ir nusiperku bulgarišką SIM kortelę ir tik tada paaiškėja, kad ta kortelė su užsienietišku mobiliaku neveiks. Ačiū, pardaveja, kad laiku pasakėt.. O kortelę jau išpakavom, tai atgal irgi nepaims.. Ai, sakau Dovanoju tau, Ina (Ina naujosios mūsų podružkės vardas). O ji žmogus mielas, sako Turiu namie nenaudojamą mobilu, galiu duoti, tau tada veiks tai sėdom į taksą nuvežėm ją iki namų, ji atnešė telefoną, susitarėm kitą dieną susitikti.. O mes taksu važiuojam link savo viešbučio, per tą laiką įsidedu SIM kortelę ir informuoju draugą apie savo naują numerį. Skamba telefonas: Į pasienio policiją neprisiskambinau, bet Turkijos ambasada Sofijoj sutiko padėti, tai tiesiog nuvažiuok ten apie 10 ir tau ten viską pasakys, bet vaikinas su kuriuo kalbėjau mano, kad problemų nebus.. Nu ok, sakom taksistui Į Turkijos ambasadą, pravažiuodamas vairuotojas dar parodo mūsų viešbutį. Už nedidelį pasivažinėjimą sumokam apie 50 litų. Pasibeldžiu pas apsauginį, tas nesupranta angliškai, tai pakviečia ambasados darbuotoją. Darbuotojas turkas irgi su anglų kalba nelabai draugauja. Tik paklausia iš kur aš.. Sakau Litvaniya. Tada supranta, kad čia tas atvejis, pakviečia užeiti. Prisedam ir pristato mus kitam vyriškiui tam su anglų dar blogiau, jis mum pasiūlo prisėst jaukiame kambarėlyje, tai įjungiu krautis savo naują bulgarišką mobilų. Po kokiu 10 minučių jis grįžta ir pakviečia mane. Prieinu prie telefono, anam laido gale moteris (matyt kažkokia ambasados darbuotoja). Pokalbis: AŠ Labas rytas
JI Tai kokia problema?
AŠ Girdėjom, kad pasienyje pasikeitė tvarka, norim sužinoti ar ir mums reikia pasiimti popierių iš ambasados, kad įvažiuotume į Turkiją ar vizas gausime pasienyje? ESAME IŠ LIETUVOS.
JI Tai klauskite pasienio policijos
AŠ Ten niekas nekelia ragelio
JI kurį laiką patyli, tada su kažkuo tariasi Taip, nuo rugpjūčio pirmos pasikeitė tvarka. Dabar pasieny negausite vizos. Reikia pasiimti iš ambasados. Bet jūs iš Lietuvos, tai jūs vizą turite pasiimti iš Turkijos ambasados Lietuvoje, čia jum neduosim.
AŠ Na, tada pasieny man turi duoti tranzitinę vizą, į dienoms? Juk namo aš skrendu iš Stambulo
JI labai arogantiškai Tai KO jūs į Bulgariją važiavot, jei namo skrendat iš Stambulo
AŠ piktokai Todėl, kad Turkijos ambasada Vilniuje man patarė taip atnaujinti vizą
JI Nieko negalime jums padeti, teks važiuoti į Lietuvą
AŠ Ačiū, viso gero
Prasideda isterija. Pinigų pasiemem porą šimtų eurų. Į Lietuvą tikrai gryžt neužteks. Užstrigau ten, kur visai nenoriu būti.. Ir dar sesutę įtraukiau.
Paskambinau draugui ir per ašaras pasakoju, situaciją. Jis negali patikėt, liepia man likti ten ir daro ką gali. Ėmiau svarstyt, kad jis negali nieko, juk taisyklės yra taisyklės. Su sesute kuriam planus, kaip suktis. Po 5 minučių skamba telefonas. Atsiliepiu. Man pasakoma, kad esu skolinga didelį bučkį. Galvoju, kad visai nelaikas juokauti, bet nujaučiu, kad naujiena gera. Draugas prisiskambino į pasienio policiją ir pasienietis jam pasakė, kad tvarka pasikeitė moldavams, bet tikrai ne lietuviams, aš atsinaujinau savo vizą ir ramia galvą galiu važiuot atgal jokių problemų. Man liepta kuo greičiau eit iš ambasados, nes jie visi ten debilai. Išeidama dar padėkoju darbuotojui už pagalbą. Juk stengėsi.. O tą bobą planuoju apskųsti (beje, planai taip ir liko planais)... Nusprendėm iki viešbučio pasivaikščiot, nes Rūta įsiminė kelią, kol važiavom taksi juk taip geriau miestą apžiūrėt, o be to man dar reikia nustot drebėt ir atsigaut. Pakeliui dar kartą paskambino draugas, susisiekė su dar vienu pasieniečių, jis patikrino procedūrinę knygą ir dar kartą patikino viskas ok. Yoohoo!!! Nuėjom į viešbutį, norėjom pasitikrint, kad viskas gerai, po visų nervų. Viskas buvo gerai rezervacija galiojo ir net leido įsiregistruot anksčiau, nes kambarys buvo jau paruoštas. Tai nuėjome iki stoties, nusipirkome savo rezervuotus bilietus sekmadienio vakarui į Stambulą ir grįžusios į viešbutį griuvom miegoti. Po dušo ir miego ir pasaulis atrodė šviesesnis. Nuėjom pavalgėm ir pasivaikščiojom po miestą. Pirmasis mūsų pasivaikščiojimas buvo labai nevykęs, nes baisėjomes miestu (o trynėmes po stoties rajoną...) Vaikščiodamos priėjom mečetę, nusifotografavom ir gryžom atgal... Kažkur išgėrem kavos. Ir dar ratais pasitrynusios užtikom parlamento pastatą ir visas grožybes aplink.. Tiesa, pačios nežinodamos po nelabai saugias vietas pasivaikščiojom, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. Grįžom į viešbutį išgėrėm alaus ir nuėjom miegot.
Sekmadienio rytą švietė saulė.. Išsiregistruot, žinoma, turėjom iki 12 valandos. Maždaug valandą iki išsiregistravimo ėmė kauptis debesys, o apie 12 pradėjo lyt.. O kaip gi kitaip... Ai, bet čia nebėda. Papusryčiaujam ir einam gert kavos, laukti kol baigsis lietus, nes neturime nei vieno šiltesnio rūbo, juk važiavom trumpam, niekada nepagalvojom, kad gali mum pradėt lyt. Žodžiu, apie 14 valandą lyti nustojo, tada jau traukėm tiesiai, kur atradome visus svarbiausius valstybės pastatus. Centras tikrai labai gražiai sutvarkytas, užsukom į parkelį, tai net apsauginiai susodinti ant suoliuku saugo vaikštinėtojų ramybę. Šiaip pastatai labai masyvūs, pilki.. Daro įspūdį, nes Vilniuje jie, statyti sovietiniais laikais, panašūs tik mąsteliai kiti. Klaidžiojom be žemėlapio, be nieko.. Pamatom įdomesnį pastatą ir einam.. Prisipirkom lauktuvių šeimai ir draugams. Miestas pradėjo patikti vis labiau. Prieš temstant nusprendėm eiti į stotį, nes praeiti tą stoties rajoną vakare nėra labai smagu. Iki pusės vienuolikos sėdėjom stoty autobusų stotis labai gražiai sutvarkyta, apsauga visada vietoj, taigi visai saugu.
Yooohoooo!!! Važiuojam namo!!! Nuotaika puiki. Autobusas pilnas kazachstaniečių ir baisių senų bulgarų ir bulgarių. Tik prie mūsų prisėdo gražus jaunuolis. Stengėmės įžiūrėt iš kur, pasieny išsitraukė pasą ogi iš Irano. Važiuojant su Rūta visą laiką kikenom, taip buvo gera, kad važiuojam namo.. Net jei ryte nespėsim į autobusą važiuojantį į Bandırmą nesijaudinom nusipirksim kitus bilietus! Nesupykom net kai padalinus kavą/arbatą autobusas įvažiavo į duobę ir mes apsitaškėm kava, vis tik vežė mus NAMOOO... Kadangi mūsų kaimynui iraniečiui paskolinau servetėlę ir paskui pasiūliau savo telefoną, kad galėtų kažkam paskambinti, nes jo telefonas neveikė. Jis pasiūlė mums vafliukų, kuriuos pats valgė. Atsisakiau. Antrą kartą pakartojo, teko paimti sau ir sesei.. Dieve.. Tokie saldūs vafliai, kad turbūt aš per visą savo gyvenimą tiek saldaus nesu valgius. Net skrandžius susuko. Gerėm po litrą vandens. Ir gerai, kad sėdėjom, kai pamatėm, kad jis kokius 6 suvalgė, tikrai butume nugriuvusios. Nostalgija pagavo mane, pamačius ženką - Graikija 6 km, Turkija 3 km --> taip ir norėjosi ten pasilikt.. Iš kur gali ir į Graikiją į Turkiją ranka pasiekti. Pasienį pravažiavom be nuotykių. Tik įdomus muitinis tikrinimas buvo. Yra sustatyta stalų eilė, ant tų stalų padedi savo atsegtą krepšį, kitoj atsistoji pats iš šalies kaip koks turgus atrodo. Spėjom į autobusą važiuojantį į Bandırmą ir jame visą laiką pramiegojom, namie buvom apie 3 valandą popiet. Pavargusios, bet laimingos ir su pratęsta viza!
