Kaip susitaikyti su netektim...

Liūdna..... grįžusi iš savaitgalio kelionės sužinojau, kad, žuvo mūsų mylimas persų katinas..... Tai man buvo smūgis. Tas katinas - buvo man tarsi vaikas, jam šį pavasarį būtų suėję 7 metai.
Penktadienio vakarą mama bevedžiodama šunį rado jį pusnyje pri namų buvo susisukęs į kamuolėlį ir nebejudėjo. Parnešė namo - bet jis neatsigavo, o šeštadienį jau buvo sustingęs Greičiausiai, kad jį bus partrenkus koia mašina, nes taip iš niekur nieko sveikas ir super prižiūrėtas katinas negali negali prie pat namų numirti !!!!!!
Ak, jis buvo namų dvasia, jis turėjo viską, jis buvo nerealiai lepinamas, man ir visai mūsų šeimai jo taip trūksta. vakar, kai sužinojau naujieną, per ašaras kelio nemačiau... Dabar va sėdžiu darbe ir nėra nuotaikos niekam, nenoriu nieko matyti noriu būti viena, o širdy tokia tuštuma tokia tuštuma..... Vakar dar bandžiau vartyti nuotraukų albumus - bet nuo to tik apsidarė blogiau - pratrūkau vėl... Man jo taip trūksta - jis buvo unikalus, netgi kalbantis katinas - leisdavo visokius garsus - mes su juo tarsi šnekėdavom, o dabar jo nebėra.......

Patarkit prašau-kaip greičiau nusiraminti, kaip užgydyti tas sielos žaizdas. Su gyvūno netektim susiduriu jau antrą kartą - prieš 3 metus palaidojom šunį (jie su tuo katinu buvo labai geri draugai), tada pamenu pats katinas sėdėjo liūdnas šalia šuns kapo duobės.... Skirtumas tarp tų dviejų netektčių tas, kad mirus šuniui - aš mačiau jo sustinguksį kūną ir buvo nerealiai žiauru žiūrėti,, kaip jį pasiima žemė. Vaizdo su katinu - nemačiau - tai vat ir galvoju - kad nuo to tik geriau laikausi....

Galbūt ir keista - tačiau prie gyvūno taip pripranti, akd jo netekus jautiesi, tarsi tai būtų koks šeimos narys, verki kaip žmogaus..... Negaliu, sėdžiu ir ašaros byra....

Kai laidoji gyvūną, laidoji daleleę savęs, dalį savo smagios praeities. Sunkiausia kada žūsta jaunas ir sveikas draugas, galima suprasti, kada reikia palydėti seną ir ligotą-tada mes jiems reikalingiausi, kad padėtumėme išeiti. Labai užjaučiu dėl katino, pernai kovo 5 aš užmigdžiau savo labai mylimą, tik 2 metų katiną-dėl ligos, jis merdėjo , o gegužės 12 palaidojau savo mylimiausią šunį-jam buvo 10 metų, 4 mėnesiai ir 12 dienų. Man tam tikra prasme lengviau, nes nepalikau viena-namie turiu dar šunų ir katinėlį, bet tie kurie mano dienas darė šviesesnes visada su manimi

Tai vat Zay, stengiuosi pati save nuraminti jau vien tuo - kad jis mirė ne kokiose didelėse kančiose ar išvargintas ligos, stengiuos įsivaizduoti, ką jaučia tie žmonės, kurių gyvūnėliai sunkiai ir nepagyjamai serga, kai reikia mylimą gyvūną vežti užmigdyti - kai žinai, kad veži dar gyvą gyvūnėlį į paskutinę kelionę - va tada yra dar skaudžiau. Todėl suprantu ir labai tave Zay užjaučiu, nes tavo skausmas turėjo būti begalinis... Stengiuosi nusiteikti, kad tox dalykas kaip mirtis ji neišvengiama - anksčiau ar vėliau ji vis viena pasirodys...

Dar prisimenu penktadienį, prieš išvažiuodama, dar glosčiau jį - jis patenkintas vartėsi ant lovos, tarsi atsisveikinau su juo - kad va, gįšiu ir mes galėsim pažaisti.... Deja, to jau nebebus.....
Galbūt viskas praeitų ir geriau, jei ne matymas mamos begalinio skausmo. Ji labai jautri ir daug sunkiau už mane visa tai išgyvena....

Tikiu, kad gyvūnas, kaip ir žmogus - turi sielą ir gyvena pomirtinį gyvenimą - todėl stengiuosi įsivaizduoti ir nusiteikti, kad mylimas katinas dabar vėl yra drauge su savo draugu prieš 3 metus mirusiu šuniu ir jie abu labai labai laimingi....

Po teisybei pradėti taikytis su netektim reikia jau tada kai imi gyvūną-reikia iš kart galvoti, kad reikės jį senatvėje prižiūrėt, gal būt padėti numirti, būti šalia, kai miršta ir palaidoti. Labai lengva džiautis jaunais ir sveikais augintiniais, bet iš tiesų, net fiziškai mes jiems reikalingiausi, kai jie pradeda sunkiai stotis ir jau ne visada gali mus lydėti.
Bagyra, tu padarei viską, kad tavo katinėlio gyvenimas būtų geras ir pilnavertis, dabar jau jam niekada nieko blogo neatsitiks, tau dabar sunkiau nei jam.

Mano bendradarbes rotveileris numire, jinai verkia pastoviai, as irgi, kai ja tokia pamatau Galvoju ir bijau-gal pasiulyt isigyt nauja maziuka suniuka?O gal isizeis, nes kito suns nenores, siaip manau gal naujas siltas, minkstas ir pukuotas padarelis padetu?

Tikrai padėtų, bet žmogui tai sunku suprasti, jis nenori, jaučiasi išdavęs draugą ir visokių kitokių marazmų prisigalvoja. Iš ties tai ne išdavystė, nes kiekvienas turi savo gyvenimą, o senojo šuns juk specialiai nežudė, kad paimtų naują.

Nors siaip pagalvojus, kai mano suo labai sirgo, ir vetai pasake, kad jau turbut viskas, kaip komoj vaiksciojau kelias dienas, apie joki kita suni negalejau net pagalvot, pasiziuri i tuscia guoli kampe ir tiesiog matai, kad joks kitas suo ten netiktu Bet vistiek pabandysiu kaip nors atsargiai siandien apie tai jai uzsiminti

Mano mama turejo labai "charakteringa" katina, kurris jai neleisdavo naktimis miegoti - keldavo, prasydavo isleisti i lauka ir grizinedavo is to lauko po 2-3 kartus per nakti. Be to, labai demesio reikalaudavo - blaudavo taip, kad ji padarydavo viska, kad jis uztiltu. Vienu zodziu, katinas ja buvo issiauklejes pagal save. Mama sakydavo, kad jai atsibodo katinas ir nebenori jo tureti. Taciau, kai viena karta jis neparejo, tai mama kiekviena diena man skambindavo ir guosdavosi, kad jis nepareina. O kai pamate ji ant kelio uztraiskyta, tai visai pasidave. Gedejo labai ilgai. Jau praejo daugiau kaip 2 metai, taciau jai vis dar skauda sirdi. Kai kartais pajuokauju, kad padovanosiu kaciuka, sako - jokiu budu, per daug skausmo, kai netenki....

Jazira - va va būtent - tox mūsų irgi katinas buvo - tiesiog ne jis mums-bet mes jam tarnavom. Būdavo atsisėda mama savo pamėgtam krėsle svetainėj (o beje tą krėslą laaabai mėgo katinas) jis ateidavo ir žiūrėdavo, kniaukdavo - žodžiu reikalaudavo, kad jį leistų ten gulėti ir mama leisdavo. jis ėdė galima sakyti tik žalia jautieną specialiai pirktą iš turgaus, grietinėlę lakdavo ir šeip visokius delikatesus - o tas kačių maistas skardinėse jam būdavo fūūū - jis tik skystimą išlaižydavo ir koją pakratęs nueidavo. Kiek kartų mamai sakiau - nugi nelepink tu jo taip nerealiai - bet sulaukdavau atsakymo negi dabar gyvūną badu laikysi... tai va, po katino mirties mama irgi sakė - jau dabar jokių katinų daugiau viskas - gana.

Aišku - naujas gyvūnėlis namuose įneša naujo vėjo - žinoma tai ne tas pats - tai naujas padarėlis su nauju charakteriu kita širdele, kuri taipogi nori šilumos ir meilės iš žmogaus.

Žinau, mes ir nebesitaisysim katino - nes po šio perso 9tiksliau nuo jo drabstomų plaukų) mamai netgi elergija prasidėjo.

Shalimar, mano brolis taip pat turėjo rotveilerį, kuris labai žiauriai žuvo - suspardė bejausmis kaimynas, pataikė į kažkokį tai mirtiną tašką ir krito šunelis. Tada pirmą kartą mačiau savo brolį verkiantį. sakė niekada , oi niekada nebepirks jokio šuns, nes iekad niekada neatstos to mirusio rotveilerio... Ir ką jūs manot, praėjo kiek laiko - ir jų namuose vis tik atsirado kitas - rotveileris - visiškai priešingo charakterio nei mirusysis. Ir ką gi miręs šunelis su meile ir gražiais prisiminimais dabar minimas, o dabartinį jie labai laimingai augina - ten šuo - irgi namų caras

Kalbejau su ja, nenori nieko O as jau buvau radus skelbima apie rotveileriukus parduodamus Gal is tikruju turi praeiti daugiau laiko, nes dabar tik kelios dienos, kaip ji pati sako, tik raminamais vaistais dar gyva pati.Ech, palauksiu

Bagyra, noreciau tave kuo nors paguosti, bet is patirties zinau, kad tai nelabai padeda. Pries 2 metus palaidojau savo suni, savo vieninteli (tada) seimos nari. As ji turejau 12 metu, bet jo veislei tai buvo maza. Taigi, buvau nepasiruosus, bet juk tam niekada negalima pasiruosti. Netekau savo mazo angelelio ir net po tiek laiko sirdi del to skauda. Verkiu vos ji prisiminus ir zinau, kad joks kitas jo vietos neuzims. Mano mazylis man buvo tobulas, o pasiemus kita suni, as tematysiu nevykusia jo kopija. Vis prisimenu ji, vis galvoju, kaip galejau isvengti sios netekties ir galiu pasakyti, kad laikas negydo zaizdu. Na, gal tam reikia 10 metu laukti... Eidama gatve matau tik sunis, bet pati galiu tik gedeti ir laukti. O ko, pati nezinau. Aisku, visi iskart susirupine siule man kita suni isigyti. Tai motina atlekdavo ir sakydavo: zinai, va netoliese vada pekinuku atsirado, gal nuvaziuojam paziuret? Ar kaimyne ateina su laikrasciu rankose ir sako, kad rado skelbima, kur pekinukai parduodami. O as nenoriu. As NEGALIU! JUK ZUVO MANO SEIMOS NARYS! Kaip galima ji pakeisti kitu? Nezinau, gal nereikejo man viso sito rasyt. Nei tave paguodziau, nei paciai lengviau pasidare........

Labas, Alexandra, žinau, kad neįtikinsiu, na, bet vis vien... Aš esu kinologė, mano darbas su šunimis ir žinoma su žmonėmis kurie juos augina, tokiu netekčių kartu su žmonėm pergyvenu bemt kartą į mėnesį, naujas šuo tikrai padeda.....visi kurie laiko vieną šunį ir jį palidoja kalba tavo žodžiais, kiek aš jų girdėjus....Žinoma naujas šuo niekada nebus toks, koks buvo senasis, jis bus kitoks, bet jis bus tavo šuo, žiūrėk, kaip pražysta našlė ištekėjus antrą kartą, nors ir kaip mylėjo pirmą vyrą, pavyzdys gal nekoks, bet situacija panaši. Paimtum naują šuniuką ir nepajustum kaip po mėnesio baigtųsi gedulas, kaip palengvėtų, taip būna, tikrai, aš tą mačiau ir džiaugiausi.
Pati ant šunų užsikabinau, nes kai 17 įsigijau koli ir pagalvojau, kad jei kas atsitiktų-stogas nuvažiuotų, tai jai senstant sąmoningai įsigijau antrą šunį, nes žinojau, kad jei ji mirs kitą šunį bus sunku įsileisti, o patirties tiems atvejams dar neturėjau jokios, dabar turiu ir tau rašau, tik žinau, kad neklausysi